Pašėlę debesėliai tyli. Ir nieko nesako!
O aš pamiršau. Aš VĖL pamiršau. Atleisk!
Pamiršau pabučiuoti į žandelį, kai išėjau prižiūrėti pikčiurną vėją.
Bet ir jis vakar neklausė, ir jis...
Pamiršau ir palikti raštelį, kai dingau. Turbūt supykai, aš Tave suprantu.
Dėl Tavęs palikau suktis tuščią karuselę.
Bet tu nematei kai aš bėgdama įkritau į balą ir užplėšiau visu balsu:
- Aš skubu, tik palauk, palauk minutėlę. Atsiprašau!!!
Šlapiais ir purvinais pirštais grįžusi perbraukiau per durų skambutį. Suskambėjo.
Nieks neatidarė. Neatidarė net ir tada, kai ant durų "išpiešiau" žodį "atleisk". O taip norėjau, kad bent užuosčiau Tavo kvapą, nematomus žingsnius, kai tu supykęs užtrenkei duris ir dideliais žingsniais numynei taką.
Aš vis dar jaučiu tavo alsavimą, kai Tu, neradęs manęs pasidavei pykčiui.
... Ir lietsargis sulūžo...
Stogo atbraila kiekvieną dieną vaikščiojantys balandžiai dingo, lyg Tu suteiktum jiems maisto, nors nė kart nebuvai į juos pažiūrėjęs.
Skubėjau.