Mažasis liudininkas 4

– Pone inspektoriau! Pone inspektoriau! – šaukė jaunas policininkas, beklaidžiodamas po geltonąjį namą ir akimis ieškodamas viršininko. Šis, įsimaišęs į sumišusių žmonių minią, pasičiupo už rankos policininką ir piktai jį subarė:
– Ko čia rėkauji kaip laukinis? Sakyk, kas yra.
– Mes radome žmogžudystės įrankį!
– Nuostabu, – šūktelėjo inspektorius. – Rodyk, kur.
Policininkas nusivedė jį į vonios kambarį, kur visai neseniai žudikas plovėsi rankas. Virtuvinis peilis buvo įsmeigtas į kriauklės skylę ir buvo švarut švarutėlis.
– Tai velnias, – susikeikė inspektorius. – Kodėl anksčiau jo nesuradote?
– Anksčiau jo čia nebuvo, pone inspektoriau, – kaip tardomas atsakinėjo jaunasis policininkas.
– Hm, – mąslia veido išraiška inspektorius nužvelgė visus vakarėlio svečius. – Vadinasi, žudikas tebėra čia. Visus svečius apieškoti!
– Tuojau, pone inspektoriau! – sušuko policininkas ir nuskubėjo informuoti kitus kolegas.
Tačiau policininkai nesurado jokių įrodymų, jog žudikas – liesas rudaplaukis vyrukas languotomis kelnėmis ir gėlėtais marškiniais. Nieko nepešę, policijos darbuotojai leido svečiams išsiskirstyti po namus.


Ponas Mortis savo namuose išvydo tarsi naują žmogų – nusiprausęs ir normaliai apsirengęs Kodis neatpažįstamai pasikeitė.
– Oho, vyruti, kaip tu šauniai atrodai, – bjauria šypsena nusišypsojo ponas Mortis. – Aš juk sakiau, kad tau tereikėjo nusimaudyti.
Kodis nebesišypsojo vyrui, nes nebesijautė saugus. Po to, ką Demis su juo padarė, ir kaip šeimininkas jį stebuklingai išgydė, berniukas nebegalėjo būti ramus. Jis nuolat žvalgėsi žvėries. Tačiau dabar šalia pono Morčio Demio nebuvo.
– Kodi, dabar, deja, turiu tave palikti vieną. Demis bus su manimi, todėl nebijok, jis tau nieko nepadarys.
Vaikas linktelėjo, ir šeimininkas nuvedė Kodį į jo kambarį, kuriame Demis jį buvo apdraskęs. Berniukas patraukė tiesiai į lovą, tikriausiai buvo per daug nuo visko išsekęs. Ponas Mortis paliko jį gulėti.


– Taip, ponai, kuogi aš jums galiu padėti? – ponas Mortis paklausė svečių, vesdamasis juos į savo laboratoriją.
– Daktare, mes žinom, jog tu tai sugebi. Pagamink tokio skysčio, kuris priverstų žmones pamiršti tai, kas atsitiko vakar dieną.
Ponas Mortis susimąstė.
– Tai jums brangiai kainuos, ponai.
– Mes sumokėsim tiek, kiek reikia, – užtikrino vyriškis.
– Na gerai, – sutiko šeimininkas. – Tačiau tai šiek tiek užtruks. Palaukite manęs čia, – tai pasakęs, Mortis pranyko tarp lentynų, kurios buvo kupinos buteliukų su įvairiaspalviais skysčiais.
Vyrai susižvalgę vienas kitam nusišypsojo.


Kodis, praplėšęs aptraiškanojusias akis, išvydo priešais save žvėrį, spoksantį į jį raudonomis akimis. Berniukas pašoko iš lovos ir puolė bėgti. Milžiniškas šuva nusivijo jį namo koridoriais. Vaikas karštligiškai bėgo kiek įkabindamas. Pribėgęs kažkokias duris, Kodis mėgino jas atidaryti, tačiau šios buvo užrakintos. Tada vaikas pasuko laiptais žemyn į antrą aukštą, išmėgino daugelį durų, tačiau jos visos buvo užrakintos, išskyrus paskutiniąsias antrajame aukšte. Berniukas įbėgo į kambarį ir staigiai uždarė paskui save duris. Pasigirdo duslus bumbtelėjimas, po to – gailus inkštimas. Atsitrenkęs iš inercijos į uždaras duris, šuva nutipeno šalin.
Berniukas vis dar laikė duris, stipriai prie jų prisispaudęs, tankiai alsuodamas.
– Ak, čia tu, – Kodis išgirdo moterišką balsą. Atsisukęs jis išvydo panelę Avitą, sėdinčią prie lango invalido vežimėlyje. Ji jau buvo atsigavusi ir aprimusi nuo Gregorio injekcijos. Mergina akimirką neteko žado, pamačiusi vaiko veidą, tačiau tuoj nusiramino.
– Kuo tu vardu, mažyli?
Kodis tylėdamas vis dar tebelaikė duris.
– Kas nutiko? Nuo ko tu bėgai? – toliau klausinėjo panelė Avita.
Vaikas tylėjo, tyrinėdamas jos šviesias akis.
– Kodėl nekalbi su manim? – sutriko mergina.
Kodis išsitraukė bloknotėlį ir, kažką jame užrašęs, padavė Avitai.
– Tu negali kalbėti?.. – stebėjosi Avita. – Parašyk man, kuo tu vardu. Aš esu Avita, pono Morčio duktė.
Berniukas prisėdo ant lovos, šalia Avitos vežimėlio, ir ėmė rašyti.
– Tu bėgai nuo... Demio, Kodi? Kodėl tėvas jo neprižiūri? Juk jis žino, ką tas žvėris gali padaryti...
Vaikas vis dar smalsiai apžiūrinėjo panelę Avitą. Mergina klausinėjo toliau:
– Gal žinai, kodėl tėvas tave čia parsivedė?
Kodis papurtė galvą.
– Tikiuosi, aš tavęs nevarginu savo klausimais? Man kartais taip trūksta draugijos... Tarp šių keturių aš jau praleidau aštuonerius metus...
Kodis vėl papurtė galvą ir liūdnai jai nusišypsojo. Avitą persmelkė seniai pažįstamas jausmas, kai ji pamatė vaiko šypseną, tačiau ji to neparodė.
Kodis ir panelė Avita kurį laiką taip kalbėjosi – berniukas rašė, o mergina klausinėjo, kol pro duris neįėjo Gregoris.
– A, kaip matau, jau susipažinote su mūsų svečiu, panele Avita, – nusišypsojo senis. Jo akinių stiklai sublizgo nuo pro langą spiginančios saulės.
– Taip, Gregori, ko norėjai? – šaltai paklausė Avita. Ji buvo nepatenkinta nutrauktu pokalbiu su berniuku.
– Atėjau perduoti žinutę nuo pono Morčio. Kelioms valandoms jis išeis į Kliunį, kartu pasiims ir Demį.
Kodis lengviau atsikvėpė. Pagaliau šuva nors trumpam jį paliks ramybėje. Jis pažiūrėjo pro langą ir nepatikėjo tuo, ką pamatė savo akimis: Kliunio miestelio link ėjo Demis, ponas Mortis ir du jo svečiai – žydrašvarkis ir languotakelnis.