Tą vakarą...

Prisiminiau tą dieną. Skubėjau namo ir jaučiausi laiminga... Nesvarbu, kad pūtė žvarbus vėjas, o gatvė buvo tokia tuščia ir tokia tyli... Visos mintys sukosi apie namus. Jau įsivaizdavau, kaip ant stalo garuoja karšta vakarienė, kaip namiškių šypsenos pasitiks mane kaip visada. Kūnu perbėgo šiluma, kai pagalvojau apie kaitrią židinio liepsną, šiltą antklodę, švelnią mamos ranką, ištiestą apkabinti. Staiga mintimis ir vėl grįžau į realybę. Kaip bjauriai atrodė purvinos sniego krūvos ir medžiai be lapų... Tada išvydau juodą siluetą, kurio negalėjau įžiūrėti blausioje žibinto šviesoje. Priėjusi arčiau pamačiau elgetą. Ji stovėjo atsirėmusi į akmeninę sieną, susigūžusi nuo šalčio. Šalia gulėjo purvina kepurė išmaldai rinkti. Ji buvo tuščia... Ir taip varganai atrodė ta nuplyšusi, plona elgetos striukutė. Stengiausi įžiūrėti elgetos veidą. Jis buvo pabales nuo šalčio, nešvarus. Ir akys...gal kažkada spindėjusios...dabar buvo tuščios, be vilties...
Visa tai truko tik akimirką, tačiau tai buvo sunku pamiršti. Nueidama pakėliau akis į viršų: kiekviename lange švietė ryški šviesa. Tikriausiai ten kažkas džiaugiasi, juokiasi ar paprasčiausiai būna kartu. Pažvelgiau į dangų: ten nebuvo vietos žvaigždelei... Nėra vietos žmogui...
-----
Dedikacija 2001 metų Kalėdoms...