Plunksnuotos mintys

Nusispjoviau į viską ir sėdau ant dviračio. Nereikia man to Paryžiaus, nei jo, nei mūsų šuns. Dabar labiausiai noriu pasivažinėti dviračiu. Pajusti, kad niekam nepriklausau ir niekas nepriklauso man. Pamatyti kaip aukso dulkėmis apsitraukia žali medžių lapai. Kaip vienas po kito papūtus vėjeliui skrenda žemėn įvairiaspalviai žiedai. Kaip ryto rasa apašaroja žolę ir pamažu rūkas kyla į dangų. Pas angelėlius.
Pasiėmiau kuprinę. Įsidėjau knygą "Tibeto šamanas", ausinukus, sąsiuvinį... Ir sėdau ant dviračio. Važiuojant dviračiu galvoje skamba tik vienos dainos žodžiai: "shut up just shut up shut up". Noriu kažko linksmesnio. Pradedu klausytis muzikos iš ausinuko. Hotel costes mixed by Stephane Pompougnac. Nerealu. Kaifuoju. Džiaugiuosi. Stebiu...
Oranžinės rožės su raudonais viduriukais. Rožinės tulpės. Geltonos chrizantemos. Raudonos rožės... Negaliu pakęsti raudonų rožių. Mirties gėlės. Kelias į pragarą sunkiuoju kelu. Niekada nepriimčiau raudonų rožių. Man net baisu į jas žiūrėti. Tiesa pasakius, visokių rožių bijau. Bijau jų spyglių. Man jos atrodo kaip labai piktos gėlės, trokštančios blogio. Nusiperku 13-a rožinių tulpių. Įsidedu į krepšelį dviračio priekyje. Kaip gražu... Dabar jaučiuosi rami rami... Jau galiu grįžti namo. Ir ... Mėgautis pagaliau atgauta ramybe. Viduje taip tylu... Širdis nebesidaužo taip stipriai kaip anksčiau. Nebenoriu skristi į Paryžių, bet reikės nuvažiuoti į oro uostą atšaukti bilietą. O kol kas noriu savo žydrų vilnonių kojinių, ramios muzikytės ir žalios arbatos... Ir fotelio iš pagalvėlių. Na ir be abejonės mėtinių cigarečių. Gal dar ko nors? Ne, tai turbūt būtų viskas.
Patogiai įsitaisau fotelyje. Užsidegu cigaretę. Pasiimu arbatą. Jaučiu kaip šyla pirštų galiukai. Ir aišku suskamba mano mobilus telefonas. Kaip visada, labai laiku ir vietoj. Turbūt Gabė. Nieko įdomaus. Nekelsiu ragelio. O jeigu mano agentas iš Milano? Ne, turbūt tai tik Gabė... Gabė... Gabė ... Ir visai nepajuntu kaip surūkius cigaretę ir išgėrus arbatą, pabėgau pas spalvotus kiškučius.
Jau turbūt trečia diena, kai aš jaučiuosi kaip maža mergaitė, kuri tiki giliausiomis širdutės fantazijomis ir visokiais būdais bando jas pildyti. Bet juk jos nesipildo. Nesvarbu, leisk mergaitei svajoti...
Kai atsikėliau pro langą matėsi kaip gražiai leidžiasi saulutė. Dangus buvo raudonas raudonas. O saulė dar nenorėjo pasitraukti. Kovojo už savo būvį. Nors pati suprato, kad jai ta kova baigsis pralaimėjimu.
Nuėjau pažiūrėti, kas man skambino. Mama. Reikės paskambinti, bet ne dabar. Labai tingiu... Dar norėčiau pasnausti, bet reikia važiuoti į oro uostą.
Ir taip aišku, kad važiuodama į oro uostą turėjau ir dar vieną tikslą. Tikrai maniau, kad ten sutiksiu jį. Su jo lagaminu ir visada vėluojantį ir niekur nespėjantį. Išvykimo terminale. Prie vartų į Paryžių. Maniau bent akies krašteliu pažvelgsiu į jį. Visą uždususį, bet vis dar spėjantį į lėktuvą. Bet jo ten nebuvo. Pasidarė skaudu. Kaip per tokį trumpą laiką jis galėjo mane pamiršti. Galutinai pamiršt. Galvojau, kad esu jam svarbi ir jis būtinai nukeliaus į mūsų prisiminimų miestą, bet aš klydau. Jis nebeprognozuojamas. Tačiau negaliu to trokšti. Juk jis man nebepriklauso. O aš nepriklausau jam. Nors mes niekada vienas kitam nepriklausėm. Mes draugavom, bet buvom nepriklausomi, nes viskas vyko kaip aš norėjau. O žinojau, kad niekada jo taip nemylėčiau jei jis priklausytų man...
Ir vėl sėdžiu ant savojo fotelio. Pasaulis pasidarė toks nuobodus, kai jo nebėra. Tik fotelis, cigaretės ir aš... Niekur nebenoriu išeiti. Patogiai įsitaisau ir nebenoriu pajudėti. Jaučiuosi kaip paukštelis savo noru įlėkęs į narvėlį ir nenorintis iš jo išeiti. Patogiai įsitaisau ir nebenoriu pajudėti. Bet gyvenimas nuobodus ne tik dėl jo dingimo. Aš jau senai norėjau sustoti, bet vis pritrūkdavo drąsos trumpam nutraukti visus darbus. O, kai ryžausi, supratau, kad visas mano gyvenimas buvo: darbas, JIS, darbas. Kai trumpam atsiribojau nuo darbo ir praradau jį - mano gyvenimas tapo nebespalvotas. Ir nebžinau į kurią pusę judėti, todėl paprasčiausiai tūnau savo urvelyje. Ir miegu... Ir rūkau... Ir galvoju... Apie jį. Nors tai galima būtų priskirti rūkymui. Cigaretė po cigaretės. Visos mintys tik apie jį.
  Turbūt pati galiu pripažinti, kad esu tėvų išlepinta, jau dabar moteris ir labai dažnai matau problemas ten kur jų išties nėra.. Pati tai žinau. Žinau, kad esu tuščia. Ir labai materiali. Bent jau kitiems tikrai tokia atrodau. Nors aš tikrai  turiu ir mažą sielytę viduje, tik ji pasislėpusi kaip nematomasis namų naminukas. Laukia kažko ypatingo. Galvoju, kad sielos negalima atverti kiekvienam. Tai labai asmeniška. Jei jau atiduodi sielą, reiškia, atiduodi visą save... O juk aš dar noriu tureti save...
Pažiūrėjau į laikrodį. Pusė dvylikos. Visai nevėlu Ir žmonių tiek daug Vokiečių gatvėj. Gal rasiu pažįstamų veidų. JIS??? Ar ten tikrai jis? Taip, ten tikrai jis, vedžioja mūsų šuniuką ir žiūri į mano kambarių langus, bet manęs nemato... Dabar aš nematoma kaip naminukas. Jam reikia manęs. Matau tai iš jo akių. Bent jau dabar žinosiu, kad mes du principingi žmonės, bet vienas kitam be galo reikalingi. Žinau, kad jis apie mane galvoja tiek pat dažnai kiek ir aš apie jį. Tokiom saldžiom mintim ir užmiegu. Laukiu ryto. Naujos nuostabios dienos.
          Jaučiuosi pilna džiaugsmo plunksnyčių.