Nuoga. [Veid[rod]inės ironijos].

Žingsnis. Du žingsniai. Trys. Nusėdusio rūko atplaišomis matuojamų žingsnių aidas. Rytinio Vilniaus kvapas, įsismelkiantis pro švarko apmušalą, išnaršantis kišenes ir lyg šlapias rankšluostis permerkiantis suglamžytų marškinių apykaklę.
Similis  pasitrina sužvarbusias rankas ir pajunta, kaip erzinančiai ima perštėti gerklę. Tikriausiai peršalo kaip visad nuogas berūkydamas pas Gabrielę virtuvėje. Ten tokie skersvėjai. Kitąkart reikės rūkyt tiesiog lovoje. Gabrielė neprieštaraus, ji niekada neprieštarauja.
Josios fatališkas atsidavimas likimui veda Similį iš proto. Kaip ir beviltiškas neatsakingumas, nenuspėjamas charakteris. Kiekvienas Gabrielės mostas Similiui kelia kančią. Maloniausią iš kančių.

Šlapio asfalto kvapas dirgina uoslę. Sušiktos mašinos sušikti rakteliai... Tokiu oru eiti pėsčiam... Paspartinęs žingsnį, Similis staiga prisimena, kad šiuo keliu motiną jį vesdavo į darželį. Kartą ji skubėdama apsimovė skirtingų spalvų kojines ir šios švietė pro sijono skeltuką. Similis visą kelią negalėjo atitraukti nuo tų kojinių akių, jų magiškas grožis traukė berniuko žvilgsnį ir šis pasidavė maloniai bejėgiškam stebėjimo svaiguliui. Tada jis pirmąkart pajuto, kas yra kančia.

Dabar kančia Similį lydi nuolat. Nuo tada, kai susipažino su Gabriele. Prieš pusantrų metų pamatė ją nervingai trypčiojančią balos vidury ir keikiančią nuvažiuojantį troleibusą. Jis privažiavo prie stotelės ir tylėdamas atidarė priekines automobilio dureles. Ta moteris, metusi vienintelį išraiškingą žvilgsnį, kuriame susipynė išdidumas, sutrikimas ir dar kažkas neįvardijamo, be žodžių įsėdo vidun, palikdama kitoje durelių pusėje viso pasaulio šlapius šaligatvius ir apykurčius troleibusų vairuotojus.

Similis parsivežė Gabrielę į savo butą, nes ji nepasakė savo adreso. Similį gatvėje pakerėjo mažytė kavos dėmelė ant josios megztuko. Tokia beveik nepastebima, ant kairiosios krūties.

Moters idėja. Jos Similis ieškojo visą savo gyvenimą, ne tik sąmoningąją jo dalį. Moters idėja prasideda nuo silueto, nežymaus rankos mosto, šešėliu praslystančio profilio. Tada įauga kvapu, užkrečiamu juoku, skruostų duobutėmis, užvaldo neperprantama jėga ir galiausiai nokautuoja staigiu ir tyliu pasidavimu. Moterų mintys miega kartu jų guoliuose, rytiniame kavos puodelyje, megztukuose su kavos dėmelėmis ir kaklo linkiuose.

Gabrielė mylėjo jį gaivališkai ir nenuspėjamai, be planų ateičiai, bet su užsispyrimu, mokėdama laiku pasitraukti, išerzindama iki beprotybės ribos, savaitėmis dingdama, nuolankiai sugrįždama ir vienu rankos mostu nubraukdama visus pykčius. Tada likdavo tik išgrynintas jausmas, įaudrinantis savo tikrumu, tvyrojimu čia pat, aštriomis emocijų briaunomis, įsirėžiančiomis iki svaiginančio skausmo ir sukeliančiomis liguistą euforiją.
Gabrielė turėjo pomėgį garsiai mąstyti rytais vaikščiodama nuoga.
- Man patinka fotografuoti veidrodžius. Mes juos verčiam apnuogint mūsų sielas ir senus raukšlėtus kūnus. Mes juokiamės jiems į veidus, apspjaudom čiaudėdami, išverčiam savo grožio liekanas, o jie tyli, nesikeikia, bet sulig fotoaparato blykste kerta atgal. Kerta stipriai ir į akis. Veidrodis neturi burnos, todėl negali prispjaudyt tau į širdį. Galiu nusirengti nuoga ir nemąstyt, ar kartais nesusijaudins mano modelis, ar nepažeidžiu sumautų moralės normų...
- Tu- fotografė?
- Ne. Tik mėgstu laikyti rankose fotoaparatą. Taip, kaip kiti laiko cigaretę arba knygą. Į darželį tėvas mane visada rengdavo suknelėm. Turėjau fobiją, kad vėjas pakels suknelę, todėl visąlaik vaikiškais pirščiukais laikydavau nutąsytus jos kraštus. Vieną dieną tėvas nešėsi fotoaparatą, užsinorėjo parūkyt tad davė man jį palaikyti. Paėmiau, o buvo toks stiprus vėjas... Suknelė užsiraitojo iki pažastų. Bet aš laikiau fotoaparatą ir negalėjau pasitaisyti. Nuo tada pamėgau vaikščioti nuoga.
- O man patinka matyti tave nuogą, vaikščiojančią mano namuose. Tu nurengei tą idėją, kurios ieško kiekvienas vyras. Per daug egoistiška būtų ją laikytis vienam. Nuvesiu tave pas tą, kuris žinos, kaip išmokyt ja mėgautis.
- Nesuprantu...
- Myli save?
- Savotiškai.... gal ir myliu. Kodėl klausi? Ar neužtenka to, kad, mano manymu, myliu tave?
- Nėra jokio skirtumo. Man svarbiau išsaugoti tavyje moterį. Tą, kurios dar pati nepažįsti, tik nujauti, intuityviai žinai, kad greit ji privers tave pasiduoti, sukeldama pačią maloniausią kančią. Abejingumo ir bejėgiškumo sintezę, pakylėjančią į transo būseną, kai nurimsta visos valios formos...
- Kuo aš už tai turėsiu sumokėt?
- Aš sumokėsiu.

Po mėnesio jis supažindino Gabrielę su Luku. Šis apsiėmė ją išmokyti fotografijos meno.
Lukas buvo grožio meistras, vienu blykstelėjimu kūrė jį arba griovė. Fotoaparatas buvo to vyro ginklas, kuriuo puldavo, kai nebeturėdavo jėgų pasiduoti. Nutaikytas objektyvas it negyva trečioji akis versdavo moteris išsitiesti, nervingai krestelti galvą ir vienu kartu išspjauti visą savo grožį.
- Aš nejaučiu moterims meilės. Bet žinau, kas yra priklausomybė nuo moters. Tai dar nepavadintas jutimas, būtinybė matyti, uosti, liesti savo moterį. Noras su ja ne užmigti, bet pabusti. Galiu ištisom dienom klaidžioti gatvėmis be tikslo, o, pamatęs moterį, sekti ją tol, kol atsisuks, impozantiškai nusijuoks ir nelauktai pasiduos. Tik niekada neleidžiu joms pasilikti. Kad ryte nereiktų matyt jų išlukštentų grožio liekanų.
- Manęs visiškai nedomina tavo asmeninis gyvenimas... Kokio velnio Similis mane čia atvedė?
- Tam, kad sudaužyčiau tavo veidrodžius. Skildamos jų šukės susiras naujus namus. Tavo veidrodžiams reikia namų.
- Čia cinizmas ar šiaip kliedesiai?.. Neprieštarausi, jei aš nusirengsiu? Kažko labai karšta, man nuo karščio darosi silpna.
- Žinoma. Šitoj fotolaboratorijoj jauskis kaip namie. Čia tu gimsi., - vienas žingsnis veidrodžių link.
- Gimsiu?.., - nevikrus Gabrielės mostas, lyg ir turintis reikšti moterišką pasipiktinimo bei išdidumo sintezę.
- Aš irgi nusirengsiu. Jei jau taip, noriu gimt ir aš.

Ir Gabrielė buvo kantri mokinė, greitai perprato pačios gražiausios kovos- kovos dėl malonumo pasiduoti – taisykles. Ji niekada nepasiliko Luko namuose po vidurnakčio. Tyliai grįždavo Similio lovon, nes savo namų adresą seniai paliko kitoj automobilio durelių pusėj.
Lukas su Gabriele neturėjo nė vienos bendros nuotraukos.

Žingsnis. Antras žingsnis. Stabtelėjimas. Vėl ėjimas. Similis tvirčiau užsiriša šaliką ir sukosėja. Nelemti skersvėjai. Taip skauda gerklę. Reikės paprašyti Gabrielės, kad paruoštų karštos arbatos.
Kažin, ar jau bus grįžusi iš Luko.
Tarp jų buvo nebylus susitarimas niekada apie tai nešnekėti. Gabrielė vakarais eidavo pas Luką ryškinti nuotraukų, bet paryčiais sugrįždavo į Similio guolį. Kartais ji netyčiom apsimaudavo išvirkščias kojines ir šitas vaizdas Similį varydavo į pasiutimą. Jis paleisdavo savo vyrišką grubumą, o ji žaismingai kikendavo, nes žinojo, kad prieš ją Similis yra bejėgis. O šis puikiai suprato, kad kito vyro kvapas niekad nedings nuo Gabrielės kūno. Tai kaina už moters idėją. Todėl kabindavosi į ją dar stipriau, kad josios oda prisigertų jo atokvėpių, jo rankų prisilietimo. Jie kvėpuodavo tik patiems suprantamu ritmu, vydavosi į neišpainiojamus kamuolius, liejosi į vienalytę masę, nebejausdami, kas yra sava, o kas- svetima.
- 

Klaidinanti grožio idėja. Tokia trapi, bet tokia būtina. Grožis savaime yra neįmanomas. Jis gimsta iš veržimosi iš už savo paties ribų. Ir kuo ribos reliatyvesnės, tuo sunkesnė grožio našta. Similis jautė malonumą būdamas priklausomas nuo savo moteries, bet tuo pačiu galėdamas savo nuožiūra išnaudoti jos grožį. Jis žinojo Gabrielės pomėgį rytais vaikščioti nuogai. Todėl suklojo veidrodines buto grindis.

Veidrodžių valymas yra maloniausias iš darbų. Tik kartais paskausta į save žiūrėti.

Drėgmė už apykaklės darosi nebeįmanoma, o beatgyjančių gatvių gaudimas užgožia mintis. Similis pasuka į vieną senamiesčio kiemą ir garsiai šūkteli antro aukšto langų pusėn. Už poros minučių atsidaro balkono durys ir su taure vakarykščio vyno rankoje pasirodo Lukas, dar nė nespėjęs apsivilkti chalato:
- Eik velniop, Simili, su savo reikalais septintą ryto! Jos čia nėra. Beje, kodėl atėjai pėsčias? Jei būtum su mašina, gal vėl sutiktum kur vidury balos ir įsisodintum vidun...
- Pamečiau raktelius. Atėjau pasiimt atsarginių, kažkur pas tave turėtų būti. Koks sušiktas oras, tuoj pradėsiu karščiuoti... Kai tėvas pirko mašiną, antruosius tau paliko.
- Gali būt. Tai pats užlipk ir susirask, brolau... Aš jais nesinaudoju, - Luko net kiemo aidas permirkęs ironija. Iš įtampos susikreivina nenormaliai statūs laiptai. Rytinė padūmavusi saulė išspjauna pirmuosius spindulius ir šie prilimpa prie veidrodiškų stiklų, akimirkai perskrosdami Similio akies tinklainę. „Kaip fotoaparato blykstė“, dar pagalvoja jis.

Similis atidaro laiptinės duris ir ima lipti.
Ėjimas baigias. Laiptai nesibaigia.