Ugninė mergaitė

Dabar esu ugninė mergaitė... Vakar užėjo noras ir nusidažiau plaukus.... ugnine spalva.
Kol kas atpažįstu save tik iš skaisčiai mėlynų akių... Reikia laiko apsiprasti.
Pamerkiu sau akį veidrodyje.
Ugnis atsiranda bekurstant mažą lauželį... Akmenys įkaista iki baltumo, medis virsta pelenais... Ugnis staiga tampa nebesuvaldoma, kaip ir visos stichijos.
Pagalvoju, kad daug ko gyvenime nebandžiau... Kartais patirtis stebina nes elgiuosi chaotiškai arba atvirkščiai veikiu labai racionaliai... bet niekada to nesigailiu. Kam? Žinau, kad visada galiu rinktis, kad niekas neprivers manęs daryti to, ko nenorėčiau, kad permainos visada glumina savo naujumu, kad laikas yra Dievas.
Ankstyvas rytas, šaltoka... Langai į rytų pusę, todėl saulė žvilgčioja drasiai, nesislėpdama... Viduje vėsu, tad stiklas apgaravęs nuo iškvepiamo karščio...
Ištiesiu ranką ir pirštais perbraukiu garą. Pro paliktus brėžius matosi švelnia žaluma pasidengusi veja...
Kartais, beieškodama  savęs, save pametu. Va, ir dabar, - žvilgsnis pasidarė aštrus kaip sakalo. Pakišu galvą po šalto vandens srove... Negaliu pamiršti kažkur elektroninėje maišatyje užkliuvusios perskaitytos frazės, kurią net išsirašiau  į savo tokia pat elektronine migla pasidengusį dienoraštį...
“Žmogus žengia į pažinimą tarsi į karą: labai budrus, su baime, su pagarba ir visiškai savim pasitikėdamas: bet kuriuo kitu būdu eiti į žinojimą ar į karą yra klaida, ir kas taip elgsis gali neišgyventi, kad ją apgailėtų. ”
Vis atrandu save iš naujo. Galvoju, kad esu tokia kokia esu dabar – nekintanti. Bet būtent tada, cinkt koks akimirksnis tarsi dujinio žiebtuvėlio spragtelėjimas  prie sausos lapų krūvos ir tu jau kitaip žiūri į pasaulį. Tereikia vieno akimirksnio…O gal aš klystu? Gal reikia šimtmečių? Ta permaina gal kaip kokia užslėpta milžiniško medžio sėkla auga pamažu tol, kol prasikala pro žemę ir tampa regima?

Apsivelku ilgą juodą paltą ir plaukiu per rūką. Prašau Dievo, kad niekas manęs dabar neužkalbintų, nes neturiu žodžių. Dėlioju juos iš naujo kaip kokią nežinomą kalbą.
Tu pajutai permainą many, net anksčiau negu aš pati. Žiūrėjai į mane kai gėrėme arbatą ir pasakei, jog aš pasikeičiau... Patylėjusi pasakiau, kad tai tikriausiai dėl plaukų, juk jie dabar ugninės spalvos. Ar pastebėjai?