Niekam neskolink savo lovos 3 skyrius

*Gegužės 24 d. Pirmadienis*
  Mane pažadino telefono skambutis. Skambėjo ilgai ir įkyriai. Tikėjausi, kad greit nustos ir aš galėsiu pasinerti į nutrūkusį sapną. Mano laimei telefonas skambėti nustojo, bet po kelių akimirkų vėl išgirdau tą įkyrų čirškimą. Teko pasikelti iš lovos. Pribėgau prie telefono ir pakėliau ragelį. Ragelyje pasigirdo tyli muzika, bet ją tuoj pat pertraukė mano pusseserės Jurgos, gyvenančios Rygoje, balsas.
  – Labas rytas, sesute! Tikiuosi nepažadinau? – ji visuomet mane vadina sesute, taigi, tai jau nei kiek nebestebino.
  – Labas rytas ir tau! Gal kas nutiko, kad skambini iš pat ryto?
  – Ne, tiesiog mes seniai nesimatėm, tai aš pagalvojau, kad būtų neblogai susitikti. Kadangi tu dabar nedirbi, tai galėtum atvažiuoti ir pasisvečiuoti pas mane kurį laiką. Aš vis tiek sėdžiu namie viena. Apžiūrėtum Rygą ir pabūtum Jūrmaloj.
  – Žinai, būtų visai neblogai! Juk mes matėmės tikriausiai prieš kokius tris metus! O kaip tavo vyras? Nieko prieš?
  – Ne, tikrai ne! jis pats man pasiūlė šią idėją!
  – Na gerai. Sutinku.
  – Tai tuomet lauksiu tavęs rytoj! Bet tiesa... juk tu neturi mašinos!
  – Nesijaudink, susirasiu, kas mane pavėžėtų.
  Aptarėme paskutines detales ir atsisveikinome.
  Grįžau į kambarį. Miego jau nebesinorėjo, tad net nebandžiau griūti atgal į lovą. Susitvarkiau ir paskambinau Monikai. Ji šiek tiek sutriko, išgirdusi, kad rytoj išvažiuosiu, bet liepė man krautis daiktus ir laukti jos arba jos skambučio.
  Kai jau žiojausi paklausti kada ji ruošiasi pas mane atvažiuoti, Monika padėjo ragelį.
  Teko jos paklausyti. Paėmiau savo didįjį lagaminą. Pirmiausia susiradau džinsus ir išsirinkau vieną iš savo palaidinių. Juos padėjau ant lovos, tai bus mano kelioniniai drabužiai. Surinkau drabužius kuriuos galima laikyti sulankstytus ir sudėjau juos į lagaminą. Sukneles sukabinau ant pakabų ir įvilkau į kelioninį maišą.
  Tada nusileidau laiptais žemyn ir išsiregistravau. 
  Man vos grįžus į kambarį atsibeldė Monika. Tik įėjusi ji puolė man ant kaklo.
  – Pasiilgsiu tavęs, nesvarbu, kad išvažiuoji tik dviem mėnesiams, vis tiek tavęs pasiilgsiu!
  – Aš irgi tavęs pasiilgsiu!
  – Gerai, apsirenk ką nors ir eisime prasiblaškyti. Tuoj išrinksiu tau suknelę.
  – Bet…
  – Jokių „bet“!
  Pasklaidžius mano sukneles ji išrinko šviesios, plonos medžiagos suknelę su delno didumo gėlėmis ir plonyčiu tinkleliu. Suknelė buvo ant petnešėlių. Suknelė buvo tikrai graži, bet nežinia kodėl aš ją retai užsidėdavau.
  – Renkis, renkis! Aš palauksiu, - nusijuokė Monika.
  Šiandien buvau pasyvi, todėl ji su manimi galėjo daryti ką tik norėjo. Nuėjau į vonią ir apsirengiau jos įduotąją suknelę, susišukavau plaukus. Kai išėjau iš vonios, Monika tik suplojo rankomis ir padavė man mano rankinuką. Jį, kol aš rengiausi, jau buvo spėjusi surasti. Užsidėjau basutes ir abi išlėkėme į lauką.
  Vaikščiojom po parduotuves, viską apžiūrinėjom. Vienoj iš drabužių parduotuvių Monika privertė mane pasimatuoti kelnes, o kol aš matavausi, ji kalbėjo su kažkuo mobiliuoju telefonu. Kelnės man puikiausiai tiko ir kadangi jos nebuvo brangios, nusipirkau.
  Tada pasukome atgal ir eidamos šnekučiavomės apie šį bei tą. Staiga kažkas iš už nugaros man uždengė akis skarele ir ją užrišo taip, kad aš nieko nematyčiau.
  – Nekišk nagų prie skarelės ir nebijok, nieko tau neatsitiks! – išgirdau Tomo balsą, kurį nulydėjo jo ir Monikos juokas.
  Leidausi vedama jo rankų. Sprendžiant iš mašinų burzgimo, priėjome gatvę. Kažkas atidarė dureles ir Tomas pasodino mane į mašiną.
  – Važiuojam? – išgirdau Simo balsą.
  – Taip.
  Mes pajudėjome iš vietos. 
  – Lipam, brangute! – paliepė Monika, kai mašina sustojo.
  – Lipu, lipu.
  Mes išlipome iš mašinos ir įėjome į kažkokį pastatą. Tada man atrišo akis. Mes buvome neilgam koridoriuje. Šalia manęs buvo Tomas, Monika ir Simas. Tomas atidarė  duris ir mes įėjome į kambarį, kuriame vyravo visiška tamsa. Staiga įsižiebė šviesa ir aš pamačiau visus savo pažįstamus, kambaryje buvo pilna balionų, ant sienos kabojo užrašas: „We‘ll miss you! “ .
  Klestelėjau ant artimiausios kėdės ir pradėjau verkti, net nežinau kodėl. Gal todėl, kad niekada nemaniau, jog turiu tiek draugų.
  – Jūs išprotėjot!
  – Nusiramink. Mes tiesiog norėjome su tavim „padoriai“ atsisveikinti! – ramino mane Monika.
  Buvau labai sutrikusi, tačiau netrukus nusiraminau. Su manimi – puiki kompanija, taigi kodėl turėčiau sėdėti ir liūdėti? 
  Baigiantis vakarui prie manęs priėjo Simas.
  – Kiek žinau tave rytoj reikėtų pavežti. Matai aš kaip tik važiuoju į tą pusę, tai gelėčiau tave pavėžėti iki Rygos.
  – Būtų puiku!
  – Tai gerai. Vėliau susitarsim kada man atvažiuoti tavęs pasiimti. – tai taręs jis nusisuko ir patraukė atgal.
  – Simai! – šūktelėjau jam.
  – Taip?
  – Ačiū. Nežinau kaip galėčiau tau atsidėkoti!
  Jis nusišypsojo ir nuėjo. Vakarą praleidau tikrai smagiai. Daug šokau, bendravau su seniai ir neseniai matytais draugais.
  Visiems išsiskirsčius mes irgi patraukėme namo. Įsėdome į žalią Ford Focus. Pasirodo tai buvo Simo mašina. Kol važiavome, Monika mane prisaikdino, kad rašysiu ir skambinsiu kiekvieną dieną.
  Ir šįkart ji pirma parvažiavo namo. Prieš jai išlipant iš mašinos atsibučiavome ir paskutinį kartą apsikabinome. Dar kiek pavažiavus atėjo ir mano eilė. Atsisveikinau su vaikinukais. Apėmė keista nuotaika: ir linksma ir liūdna iš karto.