Vasarą... Brangusis mano tėti,
Į lunatikų haremą aš pas jus sugrįšiu,
Nes mergiščių princesė kūdikiu ten miršta,
Nes vasarą grožiui neleidžiama užmigt.
O tėti... Leisk iššaut šampaną,
Kad valso ritmu sušoktume dar tango.
Tėti, sakyk, ar pataikiau tau į širdį?
Tėti, ar išeis mums pasilinksmint?
O šiais purslais pašventinkim narcizus,
Žydinčius... orgazme nekaltybės,
Ir dar aš siūlau, ir dar aš reikalauju pasimels
Pagal future jazz`ą narkozės kabarete.
Taip, prisipažįstu... mes visiškai apsvaigom,
Kad mums nusišypsotų broliai ir sesutės,
Nes kitaip skraidyt miegantys nemoka,
Nes jiems reikia "Prozaco" antidepresantų.
Vasarą... Brangusis mano tėti,
Ant žilųjų kaspinų aš tave pakarsiu:
Juk reik kažkaip tai gravituoti dekadance
Valso našlaičiams, šokantiems tango.
yra įdomių momentų, bet tas nuolat besikartojantis "nes" kliūna. ir nepatinka man tokios frazės kaip"vasarą grožiui neleidžiama užmigt" - net nežinau ar banalu, ar beprasmiška, ar šabloniška, bet nepriimtina.
profesorius froidas šią temą pernelyg gerai išnarstęs, taigi apie ją nieko nebepridursiu.