Troleibuso novelė nr.1

Įžangos žodis:

--------------------------------------------------------------------------------

... nr. 7...
   
    Mažas namelis su didžiuliais ūsais, keistu principu (prikabintas prie kažkokių siūlų...) judantis kasdien iš pašilaičių į stotį, iš stoties į pašilaičius pro žvėryna, pro Nerį,  pro valkatas ir prostitutes ar šiaip gatvės praeivius (kurių statusas keičiais priklausomai nuo stotelės – „opera“-pasipuošę miestiečiai, „stotis“ arba „gėlių“ – ankščiau minėti asmenys...), pro senąjį ir naująjį Vinių, pro kino teatrus – gyvuojančius ir apleistus, pro maisto prekių krautuves su užrašais „ Duona. Dešra. Degtinė. „ ir t. t....
   
    Yra dvi galimybės linksmintis troleibusuose: Jūs galite stebėti kas vyksta už lango, visiškai nekreipdami dėmesio i girtuoklį sėdintį šalia ir pasakojantį savo gyvenimo istorijas, kontrolierę, reikalaujančią pagarbos (bei retkarčiais talonėlių) arba galite pasinerti į laikinojo savo namelio su dideliais ūsais gyvenimo peripetijas! (beabejo, visuomet lieka galimybė vogti mobiliuosius telefonus iš kvailų arba visai apsukrių, bet tądien išsiblaškiusių keileivių).
    Turiu Jums išsiduoti – dar niekam to nesakiau - kad Aš, kaip koks vaikas, viskuo besidomintis ir nuolat stebintis aplinką, užliūliuotas kasdien vis naujų bendrakeleivių mažam pailgam namely dažniausiai stebiu... stebiu savo laikinus kambariokus - namelio gyventojus, renkuosi vis naujas aukas. Ir tik tais retais atvejais, kai pasitaiko visiškai nuobobūs aplinkiniai pasnaudžiu atsirėmusi į stulpą. Ir taip beveik kasdien, sulig kiekvienu įžengimu laiptais į troleibusą...

--------------------------------------------------------------------------------

20. 55, ketvirtadienis, lietingas ir niūrus, atsibodusios darbo savaitės vakaras...

    Šiandien troleibusas yra vidutinio senumo, nors ir nėra jame naujų talonėlių žymeklių (rodančių datą ir laiką bei sakančių Pyyyp ir atimančių bet kokį šansą apgauti piktasias transporto tetas) jis vis dar kupinas gyvybės, tvirtai įsikabinęs dideliais ūsais traukia mus visus – nei kiek jam nedėkingus. Kažkokia moteris vis vardina stotelių pavadinimus - tik ji viena išdrįsta pertraukti įtemptą tylą – aš įtariu, kad jos balsas įrašytas... O langai rasoti, aš įtariu, kad kažkas per daug išgėrė – štai tie du vyrai prie lango...
   
    Dairydamasi renkuosi auką... Ne, aš nevogsiu mobilaus... Akis užkliūva už vienos laisvos vietos: „Ir kodėl gi ji laisva, kai šitiek išvargusių žmonių stovi susigrūdę?“ – svarstau. Staiga paaiškėja – sėdynė labai šlapia, juk sakiau – troleibusas ne toks jau ir naujas, todėl senas stogas nesutrukdo lietui apšlapinti sėdynės. Tačiau situacija netikėtai kinta – kažkokia drąsuolė, nepabūgsta drėgmės, ji nuvalo sėdynę pirštine ir su pasimėgavimu, neskubėdama ruošiasi sėstis į jaukią, sausą sėdynę.
   
    O kažkokia moteris tuo metu tampa mano vakaro auka! Ne, tai ne ji šluostė sėdynės drėgmę, tai buvo toji, kuri, pamačiusi jog kažkas ją nuvalė, jau norėjo atpalaiduoti savo sėdmenis būtent ten. Tačiau jos veidas nušvito tik trumpam, greitai moteris, kuri ir buvo nusipelniusi vietos, užėmė savo pozicijas. Tą, kuri pralaimėjo niekieno nepastebėtą kovą dėl sėdynės ir laikino sėdmenų atpalaidavimo, pavadinsiu keleive vardu Nelaimingoji. Nuo šiol likusią savo kelionės dalį mėgausiuos jos teikiamais malonumais...
     
    Aš vis dar negaliu suvokti, kodėl Nelaimingoji stovėjo šalia laisvos vietos jau pora stotelių, tačiau nesistengė savo jėgomis gauti išsvajotos pozicijos. Tačiau greit, kai kažkoks nelabasis keleivis netyčia užkliudys  Nelaimingąją, aš pradėsiu viską suprasti... Ogi pasigirsta toks nepasitenkinimą išreiškiantis Nelaimingosios garsas, kažkas panašaus į „ttttc“ (jūs visi žinote tą garsą), nepadeda net nelabojo atsiprašymas – Nelaimingosios veidas apniuksta dar labiau nei po nepavykusio svetimos vietos užgrobimo. Aš įtariu, kad jai dar tik apie 25 metus, o ji jau visiškai nusivylusi gyvenimu. Aš įtariu, kad manyje kyla noras  parodyti kokią nors teigiamą gyvenimo pusę arba bent jau perspėti, kad grožiui kenkia raukšlės, atsirandančios nuo bereikalingo raukymosi. Tačiau ir šis mano noras yra netikėtai nustelbiamas! Ir ką gi jūs manot, šį mano įtarimą persmelkia baisiai aštrus kvapas... jis primena pagadintą orą – taip, intuicija manęs neapgauna, smarvė vis labiau įsivyrauja troleibuso ore... Aš įtariu, kad Nelaimingosios likimas virs nepakeliama kančia jau už poros sekundžių, kai ji pajus netikėtą oro pagadinimo sukeltą, ne itin malonų kvapą. Nespėju suskaičiuoti iki trijų, kai Nelaimingosios veidas persikreipia, suteikdamas mano aukai dar neregėtą veido pavidalą, kuris labai išraiškingai koduoja, o gal geriau sakyti -  visiškai atvirai demonstruoja jos nepasitenkinimą esama padėtimi. Gyvenimas jai slysta iš po kojų – sunki nemėgiamo darbo diena, užimta sėdynė, kliudantys keleiviai, ir dar bezdalų kvapas – ak, kokia ji nelaiminga (turbūt bet kuris kitas žmogus jau seniai būtų pasikoręs)!!! Nebeišgaliu kentėti jos veriančių širdį kančių...

Aš įtariu, kad nebenoriu jai rodyti gyvenimo grožio, ar pasakoti apie raukšlių trūkumus... Aš jaučiu, kad labai smarkiai šypsausi ir mąstau apie neapsakomą gailestį Nelaimingajai. Beja, kelios sekundės prieš išlipdama, aš prižadėsiu sau, kad stengsiuosi niekada tokia nebūti. Jau geriau seksiu skaitančios besišypsančios pensininkės, pasirėmusios į stulpą, pėdomis, kurią pastebėsiu lipdama troleibuso laiptais laukan...

21. 18,  ketvirtadienis, lietingas ir niūrus vakaras, stoviu kvailai išsišiepusi, įkvėpta Nelaimingosios Narbuto stotelėje... laukiu persėdimo ir rytojaus. Kelionės nr.7  maršrutu ...