Kuršėnų eilinis

Pakilo vėjas iš laukų,
virš miesto gatvių (kuriuose
aistros dar ieško entuziastai valkatos)
ieškot nepaliestų nakties plaukų...

Nakties akis – violetinis žibintas
neono atradėjo garbei pakabintas
kreivoj Kuršėnų gatvėj – nei mieste, nei kaime
čia dvasios tuštuma savaime
tave sugrauš jei tu nepasikaustęs
ir ištirpdys tarp tūkstančio praeivių.

Su karvės gulinčios kantrybe
čia miestelėnai spaudžia litą,
o kartais atvažiuoja pseudoekstrasensai
nupjauti derliaus nevilties tuštybėje.

Čia laisvė slepias po alaus kamščiu
„aš kietas, nes turiu alkūnes,
kurios labai praverčia minioje,
kai pamiršti, ką reiškia gailestis“.
Mintis nutraukia vargšas nuolankus
(Taip viską metus noris jam padėti,
parodyt tiesą kumščiais arba pinigais)
Kaip jį ištraukti iš depresijos,
ir kaip jam iltis išauginti
ir išmokint kabintis į gyvenimą,
nesusidurt su vagimis ir darbo biržomis...
Bet aš dažnai pro vargšą praeinu
ir lieka viskas – Dievui arba ciesoriui
širdis nuo egoizmo surambėja
nes niekas čia nestovi vietoj
jei tu neini pirmyn –
srovė nuneš atgal
kur vietoj meilės
pinigai