Miręs gyvasis

Yra mirusių, kurie gyvesni už gyvuosius.
(R. Rolanas)


~~~
Karšta liepsna kyla, kyla prieš akis. Ak, kaip gražu! Veržias fontanu, tokia karšta liepsna, tokia neapsakomai karšta, tokia… Plazda… Plazda ji kaip paukštė… Kaip karšta paukštė… Blaškosi tarp žemės ir… Dangaus? Ne… Tarp kažko aukščiau… Kažko tokio neaprėpiamo… Jos šiluma skverbiasi gilyn, paliesdama kiekvieną daiktą esantį kambaryje… Paliečia švelniai, lyžteldama karštu liežuvėliu… Galiausiai ji pasiekia mane, pasiekia mano akis, lūpas… Šilta… Gera… Man jau nebešalta… Jauti? Šiluma paliečia plaukus, odą, o tada skerbiasi giliau… Skverbiasi tol, kol paliečia širdį. Kol pajaučia, jog ji plaka, jog ji dar gyva… Jauti? Jauti, tą šilumą? Ne?.. Gaila… Įsiklausyk… Girdi? Girdi kaip ji plevena? Ne?.. Štai čia! Pažvelk! Matai? Ne?.. Prašau… Pažvelk… Vis dar nematai?.. Nejauti? … Atidžiau! Pažvelk atidžiau!!! Įsižiūrėk! Matai? Matai, ji čia… Kokia ji nuostabi!.. Ak, šiluma… Kaip gera čia paskęsti… Skęstu šioj nuostabioj šilumoj… Atrodo, manęs nebeliks… Berods, paskęsiu čia… Čia taip gera, kad nesinori niekur eiti… Norisi nugrimsti ir nuskęsti šiame ugnies fontane… Ak, taip norisi likti čia amžinai… Čia taip gera…
O, Dieve, kas čia darosi? Skauda! Degu! Negaliu!.. Ugnis?! Tikrai! Tikrai viskas čia liepsnoja! Dega! Tai ugnis! O siaubas! Aš degu! Kur? Kur tas telefonas? Kur jis?.. Matau! Matau jau!..
- Gelbėkit!!! Degu!!! Gelbėkit…
Gera… Ir vėl šilta… Ir šviesu… Ak, kokia kaitri čia saulė! Atrodo, jau vasara!.. Čia taip gera… Rojus… Ši šviesa ir šiluma apgaubia mane… Apglėbia savo stipriomis rankomis… Taip stipriai stipriai ir nepaleidžia… Aš ir nenoriu niekur eiti… Man patinka čia… Noriu likti čia amžinai… Tirpstu šioje ramybėje… Jaučiu kaip kūną užlieja kažkas neapsakomo…
- Tėveli? Tėveli! Tai tikrai tu? Tu sugrįžai??? Man tavęs taip trūko, aš taip ilgėjausi tavęs… Tėveli! Ar girdi mane??? Kur tu? Neišeik!!! Palauk!!! Aš su tavim!!! Kur tu??? Kur tu dingai??? Palauk!!! Prašau, maldauju… Nepalik… Nepalik ir vėl manęs… Prašau… Labai tavęs prašau…
Kur viskas??? Kur ta šviesa, šiluma? Kur tėvelis??? Oi… Ir vėl skausmas… Tamsa… Negaliu pramerkti akių… Ak, skauda! Lėtai praplėšiu akis… Skauda… Kas čia aplinkui? Nesuprantu… Kur aš??? Aplinkui visi baltai apsirengia… Kur aš? Ar čia angelai???
- Kur aš??? Danguj? Jūs angelai???
- Ne… - baltas angelas pažvelgia keistom akim į mane.
Galbūt jie nenori pasakyti man tiesios? Gal dar nenuspręsta, kur keliausiu: į rojų ar pragarą?
- Angele…
Tačiau angelas išeina, neišgirdo manęs… Gaila… Ko man paklausti? Dieve, negi aš keliausiu į pragarą??? Maldauju pasigailėk manęs… Pažvelgiu į save… Aš visa balta… Aš busiu angelu!!! Ak, kaip nuostabu!!! Galėsiu padėt kitiems!!! O!!! Grįžo angelas! Nevienas… Du angelai!..
- Atsibudote, panele? – pasiteirauja angelas.
- Taip… Sakykit ar aš jau rojui???
- Panele, - pažvelgia vyresnysis angelas… - Jūs ligoninėje!
- Tai aš gyva? Gyva…
- Na, taip… Jūs gyva…
- Tačiau… kodėl mano visas kūnas baltas?..
- Jūs labai smarkiai apdegėte, beveik neliko nei vienos sveikos vietelės ir mums teko jus visa sutvarstyti.
- Keista… Aš maniau, kad esu mirusi, o jūs angelai…
- Tikras stebuklas, kad jūs išgyvenote. Jūs labai apdegėte ir mes jau nebeturėjome vilties jus sugrąžinti, tačiau… Moksliškai neįmanoma to paaiškinti… Tikras stebuklas! O dabar pailsėkite!

~~~
Po keletos dienų teko išlipti iš lovos. Teko žengti kelis skausmingus žingsnius. Skausmai maudė visą kūną. Tačiau nieko nepadarysi, pakentėsi ir praeis. Jei ne vaistai, nebūčiau ištvėrusi šių skausmų. Gal būčiau sugalvojus apsurdiškiausių išeičių. Mirti… Matyt, jei likai gyvas, privalai gyventi… Kovoti su skausmu, su gyvenimu, su išbandymais… Mano kūnas labai apdegė, susvilo, buvau panaši į gyvą lavoną. O ko daugiau galima norėti iš lavono? Vaiščiojantis lavonas: pajuodę paakiai, perbalęs veidas, pamėlusios lūpos… Tik karsto betrūksta… Atrodžiau siaubingai, o ką jau kalbėti apie visą kūną… Niekada jau nebebūsiu, tokia kaip anksčiau…
Manęs dar laukė kelios operacijos… Kelios skausmingos operacijos… Dauguma teigia, jog tai stebuklas: šitaip apdegusi likau gyva. O ką bekalbėti apie patirtą šoką. Dažniausiai apdegę, taip kaip aš, niekas neištveria, išsenka ir miršta. Miršta ir iškeliauja… Iškeliauja (ne į ligoninę) pas angelus… Nežinau… Tačiau jaučiu, jog man padėjo tėvelis. Tai jis neleido išeiti iš šio pasaulio. Jaučiu, jog ir dabar jis čia… Mano angelas sargas… Atrodo, pamažu viskas susitvarkys, pasveiksiu ir galėsiu gyventi toliau… Tačiau kaip? Mano namai sudegė… Nieko neliko - degėsių krūva… Kur reiks man eiti? Kur gyventi? Begalybė klausimų mane kankino, kankino labiau nei skausmas. Verčiau jausti skausmą, negu mąstyti ir graudintis, kad neturi, kur gyventi. Buvau pasimetusi… Nebežinojau ką daryti. Gyventi? Mirti? Ne… Nežinau… Ir vėl prakeiktieji skausmai… Skauda!.. Nieko… Pakentėsiu… Iškęsiu…

~~~

Mane išleidžia… Po daugybės mėnesių galiu išeiti iš ligoninės… Tačiau kur man eiti? Ne… Niekam nenoriu rodytis… Apdegusi mergina… Tai bent grožis! Mano vieta kapinėse… Ten ir keliausiu… Sudie… Sudie, ligonine… Sudie, baltieji angelai… Einu… Dar keli posūkiai ir kapinės… Dar keli takeliai susikertantys kapinėse… Štai! Mano tėvelio kapas… Vėsu… Žemė šalta… Bet aš vistiek prigulsiu… Priglusiu… Čia taip gera… Akys merkias… Vėjas niuniuoja lopšinę… Grimztu… Miegu…
Ankstyvas rytas… Kažkas mane žadina… Net neleido pamiegoti… Ir čia ramybės nėra… Vangiai pramerkiu akis… Pakeliu galvą…
- Čia tu???
- Ne, Petras! Po velnių, ką tu darai kapinėse? Ir kur buvai dingusi???
- Nesimato miegu… Ką tik iš pragaro grįžau.
- Kažkodėl man visai nelinksma. Kelkis, važiuojam! Na, duok ranka…
O ne… Tik ne ranką… Juk visur randai… Siaubas…
- Tai duosi ranką??? – pagriebia mano ranką. – O kas čia?..
- Nelaimingas atsitikimas…
- Na, na… Einam, važiuojam pas mane ir viską turėsi papasakoti!
Kažkur važiuoti neturėjau jokio noro, o dar pasakoti apie savo problemas… Ne, ne!!! Visą kelią paprasčiausiai sėdėjau, tylėjau, dairiausi aplinkui. Nenorėjau šnekėti, nors ši klaiki tyla mane tiesiog smaugė. Smaugė kaip virvė ant kaklo. Gana, užtenka… Ramybės, tik ramybės noriu… Štai ir atvažiavom, bet manęs ši mintis nedžiugino…
- Lipk iš mašinos ir eime.
Išlipau tylėdama, lyg bučiau buvusi nebylė, tik linktelėjau galva. Jaučiau aplinkinių žvilgsnius, bet man jie nerūpėjo. Tik norėjau garsiai sušukti: ”Žiūrėkit, žiūrėkit! Tikriausiai pirmąkart matot gyvą lavoną? ”. Tačiau tylėjau kaip ir šių namų sienos, kurios net nepasisveikino su manimi. Na, ir tylėkit! Tylėkit, man tai vis tiek nerūpi. Tylėkit pasipūtėlės! Tylėkit!

~~~

- Pasakok! Aš klausau įdėmiai.
- Nėra, čia ka pasakoti. Sudege namai ir tiek.
- Ir tai buvo priežastis miegoti kapinėse?
- O kur tu man siūlai miegoti? Sąvartyne?
- Aš su tavim šneku gražiai, o tu? Nereikia taip jaudintis, gali pas mane pagyventi…
Jis daugiau nieko negalėjo sugalvoti? Aš!? Aš, gyvensiu pas jį? Ne!!! Kas jis toks? Oi, ir vėl duria širdį… Kaip skauda!
- Ar tu manęs klausaisi? Alio? Girdi? Kas tau yra? Tik to dar betrūko, kad apalptum? Aš nejuokauju, kelkis? Kas tau??? Atsipeikėk pagaliau!!!
Ir vėl angelai aplinkui, ir vėl ligoninė… Spėjau iš čia išeiti. Pirmai sudegiau, dabar širdis nedirba, liko numirti. Numirti! Girdit? Nu…mirt… Amen… Ko jūs visi norit iš manęs, kad vėl čia atitempėt? Kas nors ne taip ir į ligoninę… O gal aš nenoriu? Ar manęs kas klausė? Ar teiravosi? Gal aš noriu mirti? Bet ne visi iš ten manę traukia… Traukia kaip virvę, storą virvę… O virvė!.. Stora virvė, apsivyniojusi aplinkui kaklą… Stora virvė kaip dvi tvirtos rankos… Gal aš kraustausi iš proto. Tik pagalvokit, užsimaniau pasikarti. Kur aš ligoninėj gausiu virvę? Kur? Man tikrai prastai, galėčiau mirti… Bet niekas neleidžia, prikalė kojas prie žemės ir pasakė: ”Tu būsi čia! ”. Fu, bjauri ta žemė ir neturiu jokio noro čia likti. Tuoj ką nors sugalvosiu. Sugalvosiu… Sugalvosiu kaip dingti iš čia. Dingti amžiams… Reikia atsikelti iš šios prakeiktos lovos, reikia iš jos išlipti… Langas… Dangus… Noriu skristi, skristi kaip paukštis… Aukštai, aukštai, kad niekas nepavytų… Kaip gera!!! Aš skrendu… Plasnoju… Kaip gera skraidyti! Niekas netrikdo ramybės… Aš lengva kaip plunksna, skrendu nešama vėjo… O ne!!! Ir vėl ta žemė!!! Žemė…