Mažasis liudininkas 3

Vakarėlyje kilo didžiulis sąmyšis. Keliasdešimt žmonių buvo apstoję geltonojo namo kiemo baseiną, šalia kurio gulėjo negyvėlė. Įvykio vietą fotografavo patyrę policijos darbuotojai, lavoną apžiūrinėjo medikai, nustatinėdami mirties laiką. Policijos inspektorius barėsi ant policininkų, kad šie niekaip nesuranda žmogžudystės įrankio. Pora uniformuotųjų braidė po baseiną, tačiau viskas buvo veltui. Tą įrankį su savimi tebeturėjo languotakelnis, kuris kartu su draugu, nutaisęs nustebusią veido išraišką, stebėjo tyrimo procesą. Jiedu kątik buvo sugrįžę iš vaiko medžioklės, nes buvo pradėję lyti, o kaip jie būtų paaiškinę, kodėl jiedu kiaurai šlapi? Žydrašvarkis žvilgtelėjo į žudiką ir sumišęs jam parodė, kad nusivalytų savo kruviną kaktą. Tačiau šis negalėjo ištraukti rankų iš kišenių, nes jos taipogi buvo kruvinos.
„Ot, velnias, ir kodėl aš nenusikračiau tuo kvailu peiliu? Prakeiktas mažvaikis... “ – mintyse kankinosi languotakelnis, vienoje kišenėje atsargiai laikydamas peilį.
Žydrašvarkis nusiėmė saulės akinius, ieškodamas ant savo draugo daugiau kraujo dėmių, tačiau jų daugiau neaptiko. Paženklinta buvo tik kilerio kakta.
Žydrašvarkis priėjo prie bendrininko ir, įsitikinęs, jog niekas nežiūri, paseiliojo savo pirštus ir ėmė jais trinti kruviną draugo kaktą. Languotakelnis baisiausiai susiraukė ir vos vos spėjo susilaikyti nesurikęs ant jo.
Baigta. Beliko tik nusiplauti rankas ir nusikratyti peilio. Tačiau kaip?
Languotakelnis staiga susilenkė apsimesdamas, jog jį pykina. Vienas policininkas piktai suriko:
– Ei, kas jam? Tučtuojau išveskite jį iš čia, kol neprivėmė įvykio vietoje!
Žydrašvarkis linktelėjo darbuotojui ir, paremdamas draugą, nusivedė jį į geltonąjį namą. Kai jie jau buvo viduje, languotakelnis trinktelėjo kolegai per galvą savo kruvina ranka.
– Ei! Čia už ką? – supyko akiniuotasis.
– Už tai, kad apseilėjai mano kaktą, asile, – irzliai pratarė kileris ir patraukė į vonios kambarį. Žydrašvarkis tuo tarpu susirado veidrodį ir ėmė prieš jį staipytis. Aptikęs savo juoduose plaukuose sudžiūvusio merginos kraujo, suriko:
– Per tave dabar ir aš kruvinas! Sugadinai mano šukuoseną!
– Užsikimšk! Kam rūpi ta tavo šukuosena?! – nervingu balsu iš vonios šaukė žudikas.
Žydrašvarkis nusiėmė saulės akinius ir apžiūrinėjo savo žalias akis, grožėdamasis jomis.
– Viskas, eime, – sukomandavo puošeivai languotakelnis, sugrįžęs jau be peilio.
– Kur jį padėjai? – paklausė žaliaakis savimyla.
– Ne tavo reikalas, – atšovė pikčiurna ir patraukė įvykio vieton, kad nesukeltų per didelio įtarimo. Žydrašvarkis nusekė jį, vis uždavinėdamas kvailus klausimus.
– Betgi aš turiu žinoti, kur tu jį padėjai! – nuskambėjo žaliaakio balsas jau kieme. Languotakelnis dar kartą trinktelėjo kolegai ir nusibraukė rudus plaukus nuo akių. Abu įvykio kaltininkai prisijungė prie pakraupusių žmonių minios ir toliau stebėjo policijos darbą.


Ponas Mortis įėjo į šviesų dukros kambarį ir priklaupė prie jos invalido vežimėlio.
– Ko norėjai, Avita? – pasidomėjo tėvas.
– Gregoris sakė, jog namo parsivedei kažkokį benkartą. Kam jis tau? Ką tu su juo veiksi? Ir vėl sukursi kokią nors pabaisą, kaip sukūrei Demį?
– Na prašau, dukra, nekalbėk šitaip. Jis benamis mažylis, kuriuo nusprendžiau pasirūpinti...
– Ak, nuo kada tu turi širdį? – pašaipiai ištarė Avita ir gavo nuo tėvo antausį. Mergina susiėmė už skruosto ir ašarų kupinomis šviesiomis akimis suriko:
– Aš nekenčiu tavęs!
Tėvas pasigailėjo tokio savo poelgio, tačiau, kaip visada, to neparodė. Jis atsistojo ir suriko dukrai:
– Už tokį savo elgesį ir gavai bausmę amžinai sėdėti šitame vežimėlyje!
– Kaip tu drįsti?! – suriko dukra tėvui, tačiau jo jau nebuvo kambaryje.
Avita nusisuko į langą ir pro ašaras stebėjo saulės nušviestą Kliunio miesteliuką.


Ponas Mortis užlipo į trečią aukštą ir sustojo prie Kodžio kambario durų. Norėdamas nusiraminti, jis giliai įkvėpė ir atsiduso.
Įžengęs į kambarį šeimininkas neteko žado. Pagriebęs botagą į rankas, skaudžiai pliaukštelėjo juo savo augintiniui, kuris, įsilipęs į mažylio lovą, draskė vaiką. Gavęs botago kirtį į nugarą, žvėris iššoko iš lovos, prašiepęs kruvinus nasrus.
Ponas Mortis pribėgo prie berniuko. Šis gulėjo nejudėdamas, įdrėkstu kaklu, tarsi kokio vampyro sukandžiotas.
– Vaike, vaike... – dejavo ponas Mortis, – aš to nenorėjau... taip greitai...
Šeimininkas žvalgėsi į kambario sienas, bėgiojo akimis po egiptietiškus ženklus, kol kažką surado, ir ėmė garsiai skaityti tuos keistus užrašus. Prisilietęs abiem rankomis prie Kodžio kaklo, juodasis vyras murmėjo tuos pačius žodžius, vis iš naujo ir iš naujo, kol berniukas sukrutėjo. Ponas Mortis liovėsi kalbėjęs ir atitraukė rankas nuo jo. Vaikas keistai žiūrėjo į poną Mortį nesuprasdamas, kas įvyko. Jo kaklas buvo sveikas, ir jis visai nebejuto jokio skausmo. O gal Demis jo visai nelietė? Kodis pažiūrėjo į žvėries kruvinus nasrus ir ėmė mosikuoti rankomis, mėgindamas kažką pasakyti. Šeimininkas jam padavė bloknotėlį. Berniukas jame užrašė sunkiai įskaitomu raštu:
„Kas čia buvo?! Juk šuo mane apdraskė… Kodėl aš sveikas? “
Ponas Mortis tylėjo, perskaitęs berniuko žodžius. O ką jis jam galėjo pasakyti? Nejaugi visą tiesą?
Kodis žiūrėjo į vyriškio rimtas akis ir laukė atsakymo.
– Kodi... – atsiduso vyras. – Tu dar per... per mažas, kad suprastum, – ponas Mortis skubiai prisiminė frazę, kurią nuolat kartodavo dukrai, kai ši buvo dar visai mažytė. O taip, tada ji dar buvo laiminga, ji lakstė kartu su kitais vaikais ir žaidė su savo mama...
Pono Morčio mintis nutraukė Demis, timpčiodamas šeimininko kelnių kraštą. Vyras greitai sumirkčiojo ir, piktai pažiūrėjęs į žvėrį, po to – į Kodį, linksmai tarė:
– Ak taip, aš norėjau tau parūpinti drabužėlių. Taip pat norėčiau, kad išsimaudytum. – Šeimininkas pažiūrėjo į Demį. – O tu man dar atsiimsi.
Ir jiedu išėjo, palikę Demį vieną kambaryje, skaniai besilaižantį ir besimėgaujantį kątik ragauto kraujo skoniu.


– Ak, Gregori, jis manęs nekenčia, – kūkčiodama guodėsi Avita senajam tarnui, įsikniaubusi jam į krūtinę.
– Panele Avita, – ramino ją Gregoris, glostydamas šviesius merginos plaukus. – Nekalbėkite taip. Ponas Mortis jus myli...
– Jis myli tik save ir savo sukurtą žvėrį, – pro ašaras sušuko panelė Avita. – Manęs jis niekad nemylėjo... Niekad... Netgi tada, kai mama buvo gyva, jis su manimi šitaip elgėsi...
Tarnas jau nebežinojo, kaip ją guosti, todėl tylėjo, leisdamas jai toliau kalbėti.
– Jis taip pat nekentė Geralto. Tėtis nenorėjo, kad mes būtume kartu... Jis mus prakeikė. Taip, prakeikė! Todėl mes ir pakliuvome į tą avariją... Todėl Geraltas žuvo, o aš... Tėtis nepagailėjo net motinos. Kodėl ji taip pat turėjo žūti kartu su juo? Tėtis... Jis atėmė iš manęs du brangiausius žmones, o tu dar sakai, jog tėvas mane myli?!..
– Panele Avita... Tai buvo nelaimingas atsitikimas. Ponas Mortis čia niekuo dėtas...
– Niekuo dėtas, niekuo dėtas! Aš tik tai iš tavęs ir girdžiu!
Senasis tarnas atsistojo ir išsitraukęs kaip visada paruoštą švirkštą, suleido Avitai bespalvio skysčio į ranką. Mergina greitai apsiramino ir tuoj pat užmerkė akis.
– Tai jums tik į gera, panele Avita, – atsiduso Gregoris ir, prieš palikdamas jos kambarį, užmetė akį į įrėmintą nuotrauką, pakabintą ant sienos. Nuotraukoje matėsi susikibę už rankų du jaunuoliai. Geraltas – juodaplaukis vaikinas šviesiomis akimis, gražaus ir mielo veido, laikantis už rankos savo sužadėtinę, šviesiaplaukę Avitą, kuri tik toje nuotraukoje teatrodė laiminga.