Mergina bijo aukščio

Sunkūs batai 6-7 apibrozdintų šaligatvio plytelių fone.
Nukrinta lašas, sukeldamas dulkes. Dar vienas. Lašai krinta vis garsyn. Tos plytelės kur toliau - patamsėja ir sublizga,  o nuo jų nutekėjęs vanduo renkasi į upelius, kurie, išsišakodami plytelių kraštais ir vėl susijungdami, teka vis artyn sausųjų. Viena tokia čiurkšlė sušlapina dešinįjį batą ir patvinsta, tačiau tas pakyla, kad upelis apibėgtų dar vieną kvadratą...

Vanduo nestipria čiurkšle subėga į kanalizacijos šulinį pakeltu dangčiu. Šalia stovi mergina ir palenkusi galvą žvelgia žemyn. Vandens lašai nuo akių per smakrą varva į tamsią kiaurymę. Atsistoja dar arčiau krašto, batai remiasi vien kulnimis. Mergina pakelia rankas aukštyn, užsimerkia ir trumpai surikusi dingsta šulinyje.
Apačioje pasigirsta duslus smūgis ir nepatenkinto vyro šūksnis: - Tu ką, išprotėjai? Skauda.
Nervingas merginos balsas tamsoje: - Iš kur tu atsiradai?... kas tu toks?...
Apačioje pasigirsta  stumdymosi garsai. Nutyla. Po pauzės mergina vėl: - O ką tu čia veiki?
Vyras: - Aš pasislėpiau.
Mergina: - Pasislėpei... nuo ko?
Vyras: - Aš bijau šviesos.
Pasigirsta merginos juokas: - O aš bijau aukščio... Klausyk, gal turi kompiuterį?...