Svevo(ištrauka)

Iš Svevo užrašų.
Pamenu, kaip sėdėdavau ir rašydavau iki beprotybės. Tada jaučiausi praradęs viską. Mano meilė dingo, kaip melsvas cigaretės dūmas. Mane palaikė man artimi žmonės, bet depresija ir beprotybė, į kurią įklimpau, darė savo. Aš buvau niekam nereikalingas. Beveik tuo pat metu aš mezgiau santykius su buvusia žmona. Praėjus nedideliam laiko tarpui ji dingo iš mano gyvenimo, nors ir nevisiškai; mes susirašinėjom laiškais. Mano jaunystė valdė mane, troškau tikro gyvenimo. Bet sugebėjau tik izoliuoti save ir rašyti. Tai darau ir dabar, tokius pat paistalus rašiau ir tada.
Pamenu iš knygų lentynos ištraukiau tokią mėlyną knygą, joje buvau pabraukęs žodžius apie meilę, nes tada ji mane labai domino. Ten buvo pabrauktos dvi vietos, viena jų aprašė meilės stiprybę, kita – pasekmes. Štai ta vieta apie stiprybę. “Meilė kaip medis auga savaime, giliai įleidžia šaknis mumyse ir žaliuoja net ir sudužusioje širdyje.”* Karštai pritariau tiems žodžiams tada, pritariu ir dabar. Bet yra ir kitkas, tai ką meilė padaro su žmogum. Kiti žodžiai kalba apie beprotybę ir man yra labai artimi. Iš meilės ir neapykantos aš patapau bepročiu.

Tai, kas liudija mano beprotybę.

Aš uždegu degtuką, kažkur giliai kišenėje sugraibęs degtukų dėžutę. Noriu užsirūkyti, bet negaliu. Nėra cigarečių, burna išdžiūvusi, bet nėra ir vyno. Aš apsidairau kiek pajėgiu ir matau tiek, kiek leidžia degtuko šviesa. Aš baltame kambaryje, bent jau taip atrodo, su lova prie sienos. A, štai lemputė; regis, ją reikia pasukti, kad apšviestų mane ir visą kambarį. Aš atsargiai, apgraibomis, degtukas užgeso, pasuku ją ir tebūnie šviesa!
- Kas jūs?! Kodėl mane čia laikote?! – Pradėjau rėkti, bet durys ir sienos sugėrė garsą.
Viduje tąkart pajutau begalinę tuštumą ir skausmą. Rėkiau ir blaškiausi po tą kambarį. Tai buvo nedidelė, kokių trijų kv. metrų patalpa, kaip man pavyko nustatyti praėjus streso priepuoliui. Joje buvo lova, be čiužinio, be antklodės, tik metalinė lova, viena tokių kalėjimo lovų, kokias gamino pagal paskutinę kalėjimų madą. Aš atsiguliau ant jos, susiriečiau, žvilgterėjau į duris ir… o siaube! Duryse nebuvo rankenos, vadinasi, esu kalinys. Tik kas ir už ką mane įkalino.
Ant žemės gulėjo aprūdijusi vinis. Aš pašokau, paėmiau tą vinį ir sienoje pradėjau raižyti eilėraštį… raižiau… ir raižiau…
Aš stovėjau parke, žmonės žiūrėjo į mane išpūtę akis. Jaučiausi kvailai ir galų gale supratau, kad tai tebuvo vizija, o tokia tikroviška.
Aš nualpau…

*V. Hugo “Paryžiaus katedra”.