Niekam neskolink savo lovos. 2 skyrius

*Gegužės 23 d. sekmadienis*
  Pabudau pakankamai vėlai. Buvo maždaug 11 valanda. Už lango švietė saulutė. „Kaip gerai, kad man šiandien niekur nereikia! Galėsiu pasivaikščioti ir pailsėti nuo visko. “
  Pasiklojau lovą, susitvarkiau, nusiprausiau ir apsirengusi nuėjau į virtuvę. Užkaičiau vandenį ir iš spintelės ištraukiau pakelį arbatos. Susitepiau kelis sumuštinius. Papusryčiavusi nutariau paskaityti knygą, o kadangi oras buvo puikus, tai nutariau ją paskaityti balkone. Išsitiesiau kėdėje ir paėmiau į rankas neploną knygą, šiek tiek pageltusiais lapais. Nežinau kodėl, bet mane traukia tokios knygos – senos, pageltusiais, pirštais nučiupinėtais puslapiais. Atsiverčiau ten kur buvau palikus skirtuką ir padėjau jį šalia. Įnikau skaityti.
  Sustojau tik užsimaniusi į tualetą. Pakilau nuo kėdės, įėjau į kambarį ir pažvelgiau į laikrodį. Buvo beveik pirma, taigi pagalvojau, kad ne prošal šiek tiek pasivaikščioti ir po to užeiti kur nors pavalgyti. Pasiėmiau vieną iš savo gėlėtųjų suknelių, taip pat ir šiaudinę skrybėlaitę. Prie juostos juosiančios mano skrybėlę prisegiau kažkada rastą segtuką - drugelį. Taip pat pasiėmiau rankinuką ir vakar išsinuomotą suknelę, nes ją jau reikėjo grąžinti. Nusileidau laiptais ir pirmiausia nulėkiau į nuomos punktą. Pridavusi suknelę lėtai nupėdinau iki Kauno pilies. Nusileidau nuo kalno ir atsidūriau Neries pakrantėje. Kiek pasivaikščiojus pakilau į viršų ir pasukau namo. Ėjau pakankamai lėtai, vis stabteldavau prie vitrinų ir prekystalių.
  – Labas! – suskambo man už nugaros. Aš atsisukau ir pamačiau... Simą!
  – Labas! Ką tu čia veiki? Vaikštinėji ar su reikalu?
  – Ai, tiesiog nutariau pasivaikščioti, juk toks puikus oras! O tu su reikalais?
  – Ne. Aš taip pat vaikštinėju. Šiandien galima ir patinginiauti.
  – Jei tu neužsiėmus, gal sutiktum su manimi papietauti? Tikiuosi tu dar nevalgei?
  – Žinai, aš kaip tik ruošiausi eiti valgyti. Taigi su malonumu priimu tavo pasiūlymą.
Tiesiog puiku! Pirma – man nereikės valgyti vienai, antra – galėsiu su juo susipažinti artimiau, juk jis Tomo draugas, o tai reiškia beveik tą patį kaip ir mano draugas!
Taigi... Iš Vilniaus gatvės pasukome į Laisvės alėją ir pradėjome dairytis kokios nors kavinukės. Man rodos mes abu labai norėjome kur nors prisėsti, nes eiti buvo kažkaip nejauku. Netrukus pamatėme vieną jaukią kavinukę ir užėjome į ją.
Atsisėdome prie lango ir pradėjome šnekučiuotis apie nereikšmingus dalykus. Padavėjas atnešė meniu ir mūsų pokalbis trumpam nutrūko. Bet mes jį, padavėjuj priėmus užsakymą, pratęsėme. Kol kalbėjomės galėjau į jį žiūrėti kiek tik norėjau. Jis tikrai buvo labai simpatiškas. Bent man taip atrodė… Švelnūs veido bruožai, melsvos akys, šviesūs plaukai, skaisti oda...
Mums bebaigiant valgyt, jam suskambo mobilusis telefonas. Kažkam jo staigiai prireikė. Mes pabaigėme valgyti ir turėjome atsisveikinti.
  – Aš tikrai šauniai praleidau laiką! – tariau jam ir jis nusišypsojo.
  – Taip, tikrai. Tikiuosi dar pasimatysime?
  – Žinoma, būtinai! – jis vėl nusišypsojo, aš jam irgi atsakiau šypsena.
  Išėjome į lauką ir pakštelėjęs man į žandą jis nuskubėjo link Vilniaus gatvės. Po poros metrų atsisuko ir aš jam pamojavau. Pietūs praėjo tikrai puikiai, geriau ir negalėjau tikėtis.
  Kadangi buvau jau pakankamai prisikvėpavus grynu oru, patraukiau namų link, jei tą nuomojamą kambarėlį buvo galima vadinti namais. Grįžusi sustojau prie administratorės ir priminiau jai mūsų susitarimą – paskambinti, jei tas vaikinas vėl sumanys pas mane apsilankyti. Įėjusi į kambarį persirengiau kasdieniais drabužiais. Neturėjau ką veikti, tai įsijungiau televizorių, tiesiog, kad kas nors zyztų po ausim. Nuėjau į virtuvę ir pasidariau arbatos. Tada įsitaisiau fotelyje ir visą vakarą praleidau prie televizoriaus. Vakarienei pasidariau keletą sumuštinių. Šįvakar miegoti nuėjau pakankamai anksti. Nebuvo nė 10 kai pasiklojau lovą. Atsiguliau ir pasiruošusi tuoj pat užmigti, bet taip prasivarčiau kokią valandą kol galiausiai užmigau.