Aleliuja!

Ir šaukia žmonės, ir gieda. Bažnyčioje. Vieni gieda kaip angelai (chore). Kiti šaukia kaip miške (ne chore). Tokia jau ta giesmė. „Aleliuja!“. Garsiai. „Aleliuja!“. Dar garsiau. Net aptrupėjusios bažnyčios sienos ir nevalyti vitražai suvirpėjo. „Aleliuja!“. Jautresnės klausos žmogus arba muzikos mokytojas vietoje nualptų nuo šitokios „antisimfonijos“ (jų laimei, tikiuosi tokių čia nėra). Kadangi nebuvau jautrios klausos, nei muzikos mokytoja, tiesą sakant, turėjau porą meškų, ar net dramblių, o gal net mėlynųjų banginių ant abiejų ausų, tai man pasirodė visai nieko sau garselis. „Aleliuja!“. Patiko šaukti. „Aleliuja!“. Įsijautusi šaukiau. „Aleliuja! Aleliuja! Aleliuja!“. Užsimerkiau ir karštai kaip niekad užklykiau: „Aleliuja!“. Tada atsimerkiau, nes pasidarė kažkaip spengiančiai tylu. Pagalvojau, arba mano ausų būgneliai sprogo neišlaikę tokios įtampos, arba... arba giesmė jau senokai baigėsi. Man priimtinesnis ir mielesnis būtų buvęs pirmas variantas. Bet, deja, ne visada būna taip kaip nori. Deja... Visų akys žvelgė tiesiai į mane. Pasibaisėjęs žiūrėjo net kunigas (argi jie neturėtų padėti tokiomis sunkiomis akimirkomis?). Pirmasis iš stingulio atsipeikėjo vargonininkas ir pradėjo groti kitą giesmę (ne žmogus, o angelas). Tad nusprendžiau, kad Dievas man atleis ir pirmoji užplėšiau kitą giesmę. Vienas po kito prie manęs jungėsi kiti žmonės, tada prabudo ir choras. Po minutės visa bažnyčia vėl griaudėjo neharmoningais, bet pakenčiamais ir gana mielais širdžiai garsais. „Aleliuja!“