Sudegusi katė (paklaikusio žvilgsnio)

Išprotėję pirštai pašėlusiai lekia į tankmę -
po smilgom, gailiais, kadagiais -
į paslėpsnius pušų,
paslėpusius, suliejusius
save
mane
ore
su tavo tamsiai virpančiais plaukais.

Iš pamiškės tamsios
į paruges
apsukriai ir lengvai
sušilęs salsvas rūkas smelkias,
it tavo lūpos -
skinsiu ramunes,
rugiagėlėm alsuojančias
bailiai
kedentus žiedlapius liaunus
plėšriai be proto vilgys vėjas,
o Saulė nedžiovins
(jau Vakaras pas ją atėjęs)
išlydys sąnarius,
suverps į gniūžtę -
šliūkštels
karščiu aukštai iššokę venos.

Verpimo menas perveria rainelę -
jaučiu raštus naujus, mane
hieroglifais su plunksna
išrašai,
išaudi.

Išaugu iš akmens
į medvilnės kuodelį
velia per kūno kauburius
ir žvakių duburius
melsvi šešėliai kelią,
neria
į seklumas, plikas bekraštes -
brenda
supančiotas ir aklas kūnų raštas,
dažytas prakaito spalva -
pavargus išvarva delčia. 

O tu nutipeni iš paskos,
surinkus mūsų nuodėmę,
palikdama kas antrą pėdą
(linus slapta aukoji dievui)

tarsi laumė.

O aš...
prispaudžiu kaktą
prie tavų sapnų.

xxx

Taip būna visada,
kai kaime gaišta katės
su išskaptuotais viduriais,
o varnos vėtrunges
apkarsto žarnom.