.......namo

... namo.

prieinu prie laiptinės ir susisupu į šiltą ąžuolinių durų kvapą. Jų dažai  tarsi užuolaidos susiraukšlėję ir vos palietus nubyra ant žemės. Kiek čia daug tų žalių trupinių! Ar iš jų išdygs žolė (?), kaip kilimėlis į laiptinę, kurioje iš pašto dėžučių smalsiai žvilgčioja laukan ir krenta žodžiai. Kai kurie žmonės juos sugauna. (Į saujas kriskit.) Susideda į kišenes. Laimingesni kartais randa švelniai geltonų pūkuotų jausmų, kurie visą likusią dieną krykštauja jų namuose, kol nepatenka į stalčiukus - juodus, žalius, mėlynus... šaltus. Išleiskit juos...!

Einu pro pašto dėželes ir girdžiu užsidarančių durų girgždesį. Pirmą kartą GIRDŽIU. Ar jūs girdite...?

O namie tie patys krėslai, į kuriuos atsisėdus pailsėti atsibundi pievoje. Rankas į dangų įmerki, kad suraibuliuotų ramunės nuo švelnaus bičių dūzgimo. Ir arbata. Iš gilių, po ąžuolu. O gal po žydinčiu kaštonu. Visos knygos, iš kurių bandžiau tarsi nektarą išsunkti savo atsiminimus, kurių gal ir nebuvo, jau išbluko. Gėlėti tapetai.. Jie vis dar kvėpuoja.
                      Ir tu.
                      Miegi, nes dar ankstus rytas. Nes žalios durų spalvos                        susigėrė į rasą, žingsnius nupūtė vėjas..
                      aš namuose.