51. Pasaka (Pasiruošimas)

51. Pasiruošimas

Lovliai ir Mantas, kol nepasirodė ragana, greitai netoli urvo kalno papėdėje, tarp akmenų nuolaužų išsikasė duobę, iš viršaus pridengė ją didesniu plokščiu akmeniu, pasinaudoję lazdelės galiomis visi susimažino ir, sulindę į ją, galvojo kaip veikti toliau.
— Pirmiausia turime, kaip ir požemio karalystėje, viską gerai apžiūrėti, nustatyti kas kame yra, o tada aptarsime, kaip pagauti raganą ir išlaisvinti karalių, — siūlė Mantas.
— Gerai sakai, — pritarė Juodis, — bet patekti į urvą bus kur kas sunkiau negu buvo patenkant į požemio karalystę. Nemanykit, ragana urve bus pridėjusi visokių mums nepraeinamų žabangų...
— Reikėtų Mantą su šluota ir ugnimi palikti šioje duobėje, kas darysis prie urvo, tegu stebi iš lauko o mes visi trys, pasivertę žiogelio didumo padarais, pasiėmę visus galimus ginklus, žingsnis po žingsnio, pasinaudodami sienomis, lubomis ir grindimis šokuosime gilyn, bandysime pralįsti pro visus užraktus, surasti visus raganos kambarius, ir gal pasiseks iš karto užbaigti visą šį žygį... — aiškino Žalis.
— Nė nesapnuokit taip lengvai viską užbaigti ir įveikti. Gerai, jei užteks kokio mėnesio, o gali prireikti ir dviejų. Ir niekas negali pasakyti, ar išvis įveiksime gudriąją Kaulo bobą. Po visų patirtų nelaimių ji pasidarė atsargi ir saugosis mūsų kaip bemokėdama... Tikriausiai, prieš mus stos ne ji viena, o kelios... — atšaldė pernelyg didelį savo draugų pasitikėjimą Mėlynukas.
— O jei kuriam atsitiks nelaimė, sušvilpsime savo slaptuoju švilpuku ir pagalbon ant šluotos atskris Mantas... — pritarė jau atvėsęs ir susimąstęs Žalis.
— Tik tu, Mantai, jei prisieis skristi pagalbon, jau būk pasiruošęs mesti kibirkštį ir deginti viską, kas tau kliudys... Jau ir tau žvalgybos bus pasibaigusios, nes tarp raganų ir mūsų bus prasidėjusi žūtbūtinė kova, — mokino Mėlynukas. — O mes, jei kuris ir pakliūtume į raganos nagus, iš karto nepulsime dūduoti, pabūsime tyliai, tegu ragana galvoja, kad jau tą įsibrovėlį pagavo ir toliau jau gali gyventi laisvai ir ramiai... O mes, kai ji nusiramins ir suduosime patį skaudžiausią smūgį. Tik taip mes galime tikėtis surasti ir išlaisvinti karalių... — samprotavo Mėlynis.
— Gerai, — pritarė Mantas ir kiti du Mėlynio draugai.
Tą vakarą jie nieko nebelaukę nuėjo ilsėtis. Tik Mantą, kadangi jis rytoj turėjo likti jų duobėje, paliko sargyboje ir liepė nenuleidžiant akių stebėti urvą.
Kai tik pritemo ir lauke nebegalėjai dorai nieko matyti, Kaulo boba, prie urvo nieko įtartino nematydama, išskrido iš urvo ir apsuko keletą ratų virš savo pievų ir kalnų.
Visur buvo ramu, danguje mirgėjo žvaigždės, jos arkliai ėdė vešlią žolę, pievoje nesimatė jokio kito gyvio, jokio žmogaus. Bet ragana buvo atsargi ir grįžusi į urvą tuoj pat paliepė juodajam varnui nulėkti ir pakviesti į urvą keturias sumaniausias savo drauges.
— Reikia sustiprinti urvo apsaugą... —kalbėjo pati sau — Kai būsime penkios — tai ne aš viena. O tas, kuris yra čia atskridęs ir nepabijojo įžengti į mano valdas, nėra koks ištižėlis ir laukia tik geros progos... Jis kiekvieną minutę gali sugrįžti ir nežinia dar ar nėra perkandęs mano burtų... Reikia būti be galo atsargiai, nors vakare apskridusi savo pievas ir nieko įtartino nepastebėjau...
Dar neatėjo vidurnaktis, o viešnios jau susirinko. Kaulo boba nusivedė jas į savo miegamąjį ir paaiškino, ką pavakary buvo mačiusi, išsakė savo samprotavimus.
— Gerai, — atsiliepė jos draugės, — paskirstyk urvą į keturias dalis ir leisk mums kiekvienai pagalvoti ir pasidarbuoti savo išmone. Mes tavo urvą padarysime jokiam gyviui nepraeinamu ir nepraskrendamu kliuviniu. O jei tas gyvis bus žmogus, tai jis pražus iš karto, kai tik prisiartins prie urvo angos...