sėdžiu ant pilko dangaus
ir skaičiuoju akmenis.
pažymiu pieštuku kas trečią,
tarsi šuo savo valdas,
ir mindau rankinėmis kojomis
kaip nuorūkas
-nesipriešina.
pamenu- kai buvau mažas
ropodavau keturpėsčias greitkeliu
į Afriką.
tėvas, palikęs arimuose arklius,
lėkdavo man pavymui:
- Strakale! Strakale!
o dabar sėdžiu ant pilko dangaus
ir skaičiuoju akmenis.
apsnūdęs tėvas beržų sula teka.
pačiam dangaus vidury sėdžiu,
maldaudamas dievo kitų rankų
ir kito veido.
kąsnį aušros užsigeriu tėvo akim.
gyvenimu kvadratiniai bizonai ir gazelė nusivaipo
aš rūke, tėve. Dievas žino
-jis atleis man.
purvinom upėm tekančią kančią
prarydamas:
-netrukus ateisiu.