išrašiau

* * *

Ten toli
Visai arti tavęs
Žydi
Tau neištartas žodis
Ir plazda ir skraido
Besileidžiančios saulės fone
Artėjanti tamsa
Palieka vis mažiau laiko
Dar plaštakė
Šokanti savo paskutinį šokį
Miršta
Tu man nusišypsai
Įtampa dingsta
Gimsta
Kažkas tylesnis
Už pačią tyliausią tylą
Pasakantis daugiau
Negu viso pasaulio žodžiai
Taip ramu lyg
Žydras dangus nusileido
Į širdį


* * *

lietui dar nenustojus lyti
reikia
reikia pagauti
žodį už rankos
ir supti ir supti
kaip mažą vaiką
kad juoktųsi

* * *

ar jauti kaip laikas
mus palieka
pasirenka kitus
ir vėl rudenį
lapai skraido
paliesti vėjo širdies
sukasi sukasi
rodosi amžinai
kol nusileidžia

* * *

dabar man reikia sustoti
tegu žuvis sau plaukia
pradėjo lyti
ir aš kaip žuvis
plaukiu namo
be žuvies

* * *

patikėti savo laimę
pienės pūkui
kad neštų ją vėjas
ant savo sparnų begalybės
palikti be nieko
viską žemei - -
kad naują pavasarį
augtų žolė
mano akys spindi
gyvybės rasa
kai sutinku tavo pavėsį
po didžiuoju medžiu
girdžiu miško angelų balsus
patikėti savo laimę
pienės pūkui

* * *

Į užmarštį keliauja senas šuo
Tankmėj siūruoja senos viltys
Medžiais gimę girios angelai
Į saulę kelia palaimintas rankas
Į užmarštį į naują atradimą
Nežinomos būties klajonę
Su viltimi keliauja šuo
Nuleidęs galvą bet
Akys blizga ir atspindi
Širdyje brandintą dėkingumo žiedą


* * *

seniai nesimatėm
daug pasaulių nuplaukė
kartu su neršiančiom žuvim
ir ežero dugnas dumblu apėjo
jeigu aš nebijočiau matyti
pasakyčiau saulei
kad mano medžiai ir mano jaukus pavėsis
pilnas paukščių
seniai nesimatėm
tu tik tikėk pas tave atskrisiu
pelkėje vešliausia žolė auga
toks gailus tavo akių pavėsis
paslėps mane nuo kaitros
tu tik išlauk
paimk man už rankos
ir vesk į dainuojančią tylą

KAI TU ATEISI

Kai durys atsivers, ir tu įeisi,
Aš vesiuosi tave į margą pievą.
Ten žydi ir dvelkia
Darni šventuma.

Turėk tik lašelį kantrybės
Ir neklausk manęs, kas esu,
Nesakyki, kas tu.
Ir kodėl taip yra.
Tegu pieva žydi.
O mes - vėjas, ir mūsų nėra.

LAIŠKAS

Žuvėdros plunksna parašysiu laišką.
Neapykantą, ilgesį, nerimą –
Viską jame sudėsiu.
Apraudosiu, atsidžiaugsiu…
Šį laišką vėjui dovanosiu,
O  mano sieloj bus ramu ir gera!

PASAKŲ PAUKŠTIS

Juodai baltas
Pasakų paukštis
Pamiršo
Geltonai žalią jūrą.
Sugalvojo
Juodai baltas paukštis
Sukurti
Stebuklingą žydrai baltą
Pasakišką – tokį kaip jis –
Pasakų lietų…
Tik lyjant aš regiu
Geltonai žalią jūrą!

VĖJAS

Būsiu, aš vėjas būsiu…
Pakilsiu į aukštį ir
Šypsnį atpūsiu,
Tik naktį liūdėsiu,
Su broliu vėju kalbėsiu,
O dieną pakilęs
Vis šoksiu ir šoksiu.
Būsiu, aš vėjas būsiu,
Pakilsiu į aukštį ir
Džiaugsmą atpūsiu!

LIETAUS LAŠAI

Plonyčiais lietaus lašais
Dangus žemę bučiuoja.
Alpsta iš laimės laukai,
Upės iš džiaugsmo alsuoja.
Aš bučiniuos pasinersiu,
Dangaus nepaprastumo atsigersiu!


ETIUDAI SAULEI

Gražu pavakarį
Stebėti dangų,
Pajusti meilę
Brėkštančių spalvų,
Pagaut tą paskutinį
Saulės šypsnį
Iš paslaptingųjų
Dangaus skliautų!
Pabūki, saule,
Su manim šią naktį.


DIENOS DIENAITĖS

Bėga dienos lyg upė sraunioji,-
Mirga marga baltai ar spalvotai.
Dienos dienaitės akysna sumirga,
Dienos dienaitės prabėga, negrįžta.
Mirga marga baltai ar spalvotai…
Dienos dienaitės akysna įstringa.


VAKARO SAULĖ

Paskutiniam spinduly gęsta saulė.
Ant vakaro kalno vakaras žydi.
Krinta lapai, kelius užkrinta…
Už girios vis šnibžda kažkas…
Ko taip liūdna, ko neramu –
Saulė žydi ant vakaro kalno!

* * *   

Pakeliu galvą aukštyn
I dangų
Krinta snaigės
Iš pradžių jos paliečia
Mano akis
Vėliau prisiglaudžia
Prie lūpų
Staiga
Visai netikėtai
Pajuntu
Keistą gyvenimo dvelkimą
Mano akys snaigę įsimyli
Mano lūpos snaigę nužudo

* * *

Pritrūksta žodžių
Einu su vėjais
Pievom einu
Geriu vandenį
Ir gėles geriu
Gieda paukščiai
Ir aš su paukščiais
- - -
Tu nueini pas upę
Aš – į žydintį sodą

* * * 

Ir nieko nėra nuostabiau
Kaip tik klajoti po pasaulį
Paskui pašėlusį vėją
Ir manyti
Kad kada nors
Jį pavysi ir pabučiuosi
Tiesiai į širdį
Ir nieko nėra nuostabiau
Būk mano vėjas

MAŽAS VAIKAS

Mažas vaikas paikas,
Baltais plaukais ir…
Kojinėm baltom.
Niūruolių sode vaikšto ir
Stebisi vis,
Klausinėja
Savęs ir kitų:
- Kur obelys baltos… Kur
Žydėjimas baltas?
- - - - - - - - - -
Niūruolių sode vaikas paikas
Raudoną obuolį kanda…

VEIDAS

Ant tavo plaukų saulė miršta,
Diena ties tavim baigias.
Sakyk, prašau, sakyk,
Kodėl išeini?
Kas man uždegs žibintą?!.
Diena jau baigias...
Ant tavo plaukų saulė miršta.
Kas uždegs man žibintą
Tarp pasaulio šalių keturių,
Prie nepažįstamų žmonių
Veidų?


SKRAIDYTI !

Sėdėjau ant pasaulio krašto.
Tarp viršaus ir apačios,
Pasiekiamo ir nepasiekiamo.
Staiga pradėjo lyti.
Lietus sujungė dangų, žemę ir mane…
Nepasiekiama priartėjo – Lijo!
Tą vakarą gimė jausmas, -
Aš išmokau skraidyti !

MANO ŠIRDYJE

Ragausiu pienės kvapą pievoj.
Pavasarį pasveikinsiu basa…
Buvimo šito apsvaiginta,
Dabinsiuos gražių iliuzijų rasa.
Prisijaukinsiu mažąją visatą,
Kad ji gyventų mano širdyje!


BALTI MEDŽIAI

Vieną kartą mačiau
Tenai virš horizonto
Baltus medžius
Pražydusius.
Jie stiebėsi į dangų,
Jie tarsi žinojo
Kažkokią paslaptį,
Dėl kurios verta gyventi.
Tokių medžių
Dar niekur nemačiau,
Tokio žydėjimo
Dar niekur neregėjau,
Toks nepaprastas grožis
Plytėjo prieš mane!

Atsivedžiau tave,
Kad ir tu pamatytum
Stebuklą virš horizonto.
Bet tu tik numojai ranka
Ir pasakei,
Kad tai tik debesys,
Nušviesti besileidžiančios saulės.

* * *

Mano raudoni plaukai
Ir tavęs aš nepažįstu
Įsimylėję miesto stogai
Dangui šypsos
Kiekvieną dieną
Miesto stogai
Mano plaukai
Vis naujai pražysta


* * *

Žalios tavo akys –
Akimirkai nutrūksta
Tikrovės vaizdas...
- - - - - -
Žalios tavo akys
Tikresnės už visą pasaulį.

*  *  *

žvejojau kartą
prie labai gražaus ežero
- - - - - - -
atplaukė žuvis
ir aptaškė man veidą
šokdama iš vandens
ir nerdama į gylį
- - - - - - -
pajutau keistą
gyvenimo dvelkimą


* * *

Pamiršk pasaulį
Tik saulėlydis gyvas
Ar jauti kaip plazda širdis
Paukščio sparnų pėdom
Bandanti pagauti saulę
Migloj paskendusią

Amžinybė akimirkoj pražysta
Kai tu nusišypsai
Tu mano saulė


MES

I

Mano akyse žydi tavo akys
Ir mes esam viena
Tu žinai ir aš žinau
Koks saldus yra noro žvilgsnis
Kokia graži ir paslaptinga
Gyvatė
Mus skiria ir jungia


MES

II

Mano akyse žydi tavo akys
Nuo akiračio iki akiračio
Ir niekas daugiau nesvarbu
Kol akimirkas laikas žudo
Išmokstu tavo akis atmintinai
Aptinku jų kamputy dangų
Atsipjaunu didelį gabalą ir suvalgau
Skanu
Tu padarai tą patį


MANO PASAKA

Tavo akys užaugino
Didelius medžius
Ant šakų besisupančius
Paukščius nupiešė
Kurie dainavo
Dainą apie žemę saulėtą
Dainą apie saulę širdy
Apie visai negirdėtą
Šalį drugelio širdy
Kur viskas tik šiandien
Ir tik dabar svarbu
Tavo akys užaugino
Didelius medžius
Kurie pražydo
Vieną ankstų pavasario rytą
Padangių žiedais mėlynais
O iš nuostabos apstulbę bitės
Ėmė nešti medų
Į mano širdį


ŽYDRAI BALTAS

Ant kalno širdį
Pasiklojus sėdėjau,
Aplink žydrą kalną
Balti balandžiai lekiojo.
Kalnas balandžius šildė,
O šie jam giedojo.
Saulei kopiant per kalną,
Žmonės atėjo,
Kiekvienas savo balandį
Surado – išėjo…
Balandžiai žydri,
Kalnas baltas viens kitą pamiršo…


ILGESYS

Tik aš žinau, kad buvo visa tai:
Vėjo širdis, plaštakės skrydis,
Arbata be cukraus,
Prisaldusi nuo tavo
Akių medaus korio.
Tas buvimas šalia –
Toks laikinas ir trapus,
Užpildantis širdį,
Viską paverčiantis
Prasmingu buvimu.
Aš nežinau, ar tikra visa tai.
Mano širdis – plaštakės skrydis,
Pritvinkęs ilgesio...
Kai tavęs nėra šalia, meile,
Taip kvepia meile.

* * *

Ištiesčiau ranką
Ir apkabinčiau tavo širdį
Jeigu rudenio lašai virstų bitėm
Ir neštų medų
O mes būtume
Smaližiai meškinai
Pabučiuočiau tavo širdį
Taip jautriai
Kaip ryto rasa bučiuoja žolę
Mes būtume pasaulio valdovai
Bet
Aš niekad
Neišdrįsiu prie tavęs prieiti


* * *

Pasaulis manęs nesupranta
Sustoja tylėjimas ką tik suartam galulauky
Ir juokiasi iš manęs
Mano žodžiai beverčiai
Nes tu jų nesupranti
Mano lauke žiemą nežydi gėlės
Nes vos tik išdygusias šalna pakanda
Pasaulis manęs nesupranta
Negaliu pakęsti
Kvailos nusistovėjusios tvarkos
Gyvent kad gyventum
Rašyt be klaidų
Žinot kad niekad tiesos nežinosi
Turėt rankas ir negalėt tavęs paliest
Man reikia gėlės
Kiekvieną žiemą žydinčios
Man reikia saulės
Tavo akyse


* * *
Vedu tave į savo žydrus kalnus
Kur saulė kutena akis
Ir šildytis mėgsta gyvatės
Niekas niekada dar nebuvo
Čia užklydęs
Sutikau tave
Tu turėjai stebuklingą dūdelę
Prisijaukinai ir sutramdei
Gyvates
Ir mano širdį
- - -
Vedu tave į savo žydrus kalnus
Kur saulė kutena akis
Ir šildytis mėgsta gyvatės


SNAIGĖ

Pakeliu galvą aukštyn
I dangų
Krinta snaigės
Iš pradžių jos paliečia
Mano akis
Vėliau prisiglaudžia
Prie lūpų
Ir ištirpsta
Keista
Mano akys snaigę įsimyli
Lūpos pakeičia

* * *

Kartais visai netikėtai,
Kai kažkas
Labai svarbaus atsitinka,
Ko šitaip laukta, budėta -
Dėl ko verta būtų gyventi,
Nežinia, kodėl
Užsidedu nenorėjimo,
Nežinojimo,
Nebuvimo
Kaukę
Ir plaukiu tavęs išsižadėti.


KAD NIEKAS NERASTŲ

Ganėsi žirgas sparnais mėlynais
Ant mano mylimo kalno mėlyno.
Nenoriu nei žirgo,
Nei sparnų mėlynų,-
Tik rūko, kad nieks
Mano mylimo mėlyno kalno nerastų !



* * *

Yra mėlynas kambarys
Ten yra stalas
Ir kėdės yra
Langai į dangų
Ir durys
Kurias atvėriau tau
Bet tu nesupratai


* * *

Narve užrakinsiu
Paslėpsiu giliausios
Jūros dugne
Kad niekas nerastų
Mano žydros paukštės
Kad ji niekam negiedotų
Ji mano
Ji tik man
- - -
Kodėl ir vėl
Dovanoju tau savo
Žydrą paukštę

* * *
Niekada nebūsiu
Ten, kur tu esi.
Jaučiu tavo sielos
Spalvoto spindulio
Gaivų aromatą.
Pilkoj dykumoj nerimsta vėjas –
Mano vienatvės
Mėlynos plunksnos auga.
Seku praplaukiantį tavo atvaizdą –
Norėčiau skristi kartu.
Pilkoj dykumoj nerimsta vėjas,
Pritvinkę batai
Smėly klimpsta...
Jie nemoka skraidyti,
Teks eiti gatve.


* * *

Pilka.
Įkyriai girgžda tiltas,
Kuriuo einu į nežinią.
Dūžta pasaulis mano rankose.
Šiandien labai šalta.
Širdis apsigaubė pilku apsiaustu
Ir iškeliavo laimės ieškoti.
Mane paliko.
Aš pilka.


* * *

Daugiau nieko nesakysiu
Ir tavo akis pamiršiu
Iškeliausiu
Paslėpsiu savo sparnus
Tamsioj palėpėj


* * *

Turbūt per greitai
Patikėjau mėnulio meile
Kalbantis voratinklis
Sugavo – mėnulio šviesą
Didžiausias jo laimikis
Sulig aušra išskrido



* * *

Ar jauti sieną tarp tavęs ir manęs
Aš ją pastačiau
Iš buvusio sielos švytėjimo
Mano širdis sudegė
Ant auksinio klevo šakų



* * *

Ar tada kai gimė nuojauta
Supratau kad plaštakės
Sparneliai ugniniai
Rankos visada būna kaltos
Siekiančios dangaus
Niekada neišmatuosi minties ilgumo



* * *

miške
tankumyne
radau
baltą šaltinį
gėriau
jutau skonį
baltą dvasią
tai buvo
vienintelis kartas
tikras baltumas


* * *

kaštonų medus akis man apliejo
bitės saulę kopinėja
taip šviesu
baltas sniegas obelų
Ties langu tiesiančiu
Rankas į erdvę
Mano vienatvė
Laukia tavęs


* * *

neklausysiu
nenoriu girdėti
tavo akys gilesnės
už žodžius
jei žinotum
kodėl rudenį medžiai verkia
pažadintum mane
šviesų balandžio vidurnaktį
kai balti kaštono purpurai
su tyla kalba
* * *

žalčio saulė
apsivijo medį
pavasario žalias
vėjas užliūliavo
iš amžių ataidinčius
Perkūno žodžius
sužaliavo
mano širdis sužaliavo
nuojauta saldi
bitės dūzgia avily


* * *

daug saulių nusileido
už nežinomo dangaus
žydėjo obelys
keitėsi
mezgė vaisių
gimė trečias pasaulis
šaltas vanduo
spindi saulės šviesos
prisigėręs
susitiksim
baltam pasauly
tarp ramunių žiedų


* * *

kodėl tavo akys užmerktos
balandžio plunksna
išrašysiu dangų
ilgesio ranka
buvusio pasaulio gėlės
sapnuose žydi



* * *

iš žemės juodumo
pakilo paukštis mažas
į dangų žydrą
sparnus išskleidęs
sužeidė žemės buvimą
kartais regis
kyla rankos ir
apkabina saulę