Mažasis liudininkas 2

Pirmieji saulės spinduliai įsiveržė į apverstą šiukšlių dėžę, kur gulėjo išsekęs berniukas. Jis susiraukė paliestas saulės ir nenoriai praplėšė akis.
Jie jo nesurado. Berniuko veidu prabėgo šypsena. Jie paliko jį gyvą nes... nesurado!
Tačiau lengvas šypsnys tuoj dingo, ir berniukas įsitempė, išgirdęs kažkieno negarsų tipenimą balomis. Kažkas jau šalia jo, visai čia pat.
Tas kažkas lyžtelėjo berniuko subraižytą ranką. Vaikas bijojo pažiūrėti į tą padarą, tačiau išgirdęs dar kažkokius žingsnius, staigiai atsisuko. Mažas valkatėlė pažvelgė į padarą. Tai buvo baisus peraugęs juodas šuva raudonomis akimis. Ne, tai buvo ne šuva, o kažkoks pragaro žvėris. Jis laižė berniuko žaizdas mėgaudamasis šviežiu žmogaus krauju. Vaikas bijojo net pajudėti, jis nedrįso patraukti savo rankos; pragaro šuo dantimis kabinosi į įbrėžimus, naujai juos pradrėksdamas ir siurbdamas kraują.
Dar vieni žingsniai sustojo ties žvėrimi ir pasigirdo žemas balsas:
– Ką ten radai?
Žvėris net nežiūrėjo į šeimininką ir mėgavosi toliau laižydamas berniuko ranką.
– Tai juk vaikas, nustok! – piktai sudraudė žmogus žvėrį.
Raudonakis šuva pakarpė ausimis ir nenoriai atsitraukė.
Berniukas iš pradžių pamatė šunies šeimininko juodus batus su sidabro sagtimis, o po to ir visą jį, kai šis pasilenkė prie pilkos šiukšliadėžės. Vyras buvo su juoda barzda ir žilais vešliais antakiais. Jo rūbai buvo juodi – skrybėlė, dengianti plikę, frakas ir kelnės. Iš po skrybėlės kyšojo dvi plonytės juodos kasikės, supintos iš dar likusių plaukų. Vyriškis tikrai nebuvo malonaus veido. Jis pasistengė vaikui nusišypsoti, tačiau berniukas nematė bjaurios vyro šypsenos, nes negalėjo atitraukti akių nuo juodo botago, kurį šis laikė savo pirštinėtoje rankoje.
– Ką čia veiki, mažyli? – žemu balsu paklausė tamsusis vyras.
Berniukas neištarė nė žodžio, jis nepajudino nė raumens, išskyrus akių vokus, kurie greitai keletą kartų trūktelėjo.
Vyras iškėlė mažąjį valkatėlę iš skardinės šiukšliadėžės ir pamėgino jį pastatyti ant kojų. Tačiau vaikas nepastovėjo – per daug buvo išsekęs. Vyras, tebelaikydamas berniuką, šmaukštelėjo botagu savo peraugusiam šuniui, ir šis prigulė. Vyras pasodino ant jo mažylį ir bjauriai nusišypsojo. Pragariškas žvėris nebuvo labai patenkintas našta ant nugaros ir piktai žiūrėjo į vaiką varvindamas seilę.
– Neliesk jo, – sudraudė šeimininkas.
Augintinis klusniai nuleido galvą ir patraukė paskui jį.
Trise ėjo jie per pelkėtas gatves ir gatveles, kol Kliunio miestelis baigėsi. Šeimininkas su žvėrimi ir mažuoju valkata pasuko taku link didžiulio kalno, nuo kurio puikiai matėsi visas Kliunio miesteliukas. Ant kalno stovėjo vienintelis didžiulis trijų aukštų mūrinis pilkas namas. Net dienos šviesoje jis atrodė niūriai, uždarytomis langinėmis ir aplinkui namą aptverta aukšta mūrine tvora.
Jiems sustojus prie namo durų, juodasis vyriškis paskambino varpu. Duris atvėrė senesnis už šeimininką vyras, kurio akinių stiklai akinamai sužibo saulėje. Tarnas pasitraukė šeimininkui iš kelio ir įleido visus tris vidun.
– Sveiki sugrįžę, pone Morti, – prakalbo senasis tarnas ir uždarė paskui save duris.
Žvėries šeimininkas, ponas Mortis, nusiėmė skrybėlę, apnuogindamas savo bjaurią plikę, ir įdavė senajam tarnui. Šis tuojau pat ją pakabino ir nusilenkęs tyliai pasišalino, išnykdamas tamsiuose kambariuose.
– Demi, į viršų, – sukomandavo šeimininkas raudonakiui šuniui, ir tas dideliais šuoliais nunešė berniuką laiptais aukštyn. Žvėris nebesikėsino į mažylį, atvirkščiai, jis įnešė vaiką į didžiulį kambarį ir paguldė jį ant lovos.
Berniukas vis žiūrėjo juoduliui į akis, lyg nieko nesuprasdamas, ir tylėjo. Šuva prigulė šalia vaiko ir ėmė kažko laukti.
Valkatėlė, trumpam atitraukęs žvilgsnį nuo Demio, apsidairė, akimis prabėgdamas visą kambarį. Kambarys buvo erdvus, tačiau jame buvo labai tamsu dėl uždarytų langinių. Plikas langas buvo be užuolaidų, vien todėl kambarys atrodė nejaukus. Pilkos kambario sienos buvo išmargintos kažkokiais nesuprantamais simboliais tarsi iš senovės egiptiečių raštų. Kambaryje be lovos dar stovėjo didžiulė senoviška spinta, kuri, nors ir didelė, visiškai nemažino kambario dydžio.
Žvėris pakarpė ausimis, pakėlęs galvą. Į kambarį įėjo ponas Mortis, rankose laikydamas didžiulį padėklą su maistu.
– Atnešiau tau kuo pasistiprinti, mažyli, – draugišku žemu balsu ištarė jis ir padėjo padėklą ant didžiulės kėdės šalia vaiko lovos. Šeimininkas buvo be pirštinių, todėl vaikas suspėjo pastebėti nudirbtas ir senas jo rankas. Matyt todėl jis ir nešioja pirštines, nors lauke nė kiek nešalta.
Berniukas visą dėmesį sutelkė į maistą ir ėmė godžiai valgyti. Tamsusis vyriškis stebėjo mažylį, kol šis suvalgė viską, kas jam buvo patiekta.
Susitiko šeimininko ir berniuko žvilgsniai.
– Tai kuo tu vardu, vaike? – paklausė ponas Mortis, atidžiai tyrinėdamas šviesias vaiko akis.
Valkatėlė sumosavo rankomis, reikšmingai žiūrėdamas į vyrą, tačiau nieko nepasakė.
Vyras nesuprato:
– Nežinai, kuo tu vardu?
Berniukas vėl sumosavo rankomis ir papurtė galvą.
– Vargšas mažylis, – palingavo galvą ponas Mortis, supratęs vaiką ir klausinėjo toliau:
– Rašyti moki?
Vaikas linktelėjo.
– Na tai ir puiku, – nusišypsojo vyras ir išsitraukė mažą bloknotėlį su parkeriu.


– Ponas Mortis, su kuo jis parėjo? – paklausė šviesiaplaukė mergina, kai į jos kambarį įžengė akiniuotas senasis tarnas.
    – Jis parnešė kažkokį leisgyvį berniuką, panele Avita.
Avita nusisuko į langą ir toliau pro jį stebėjo Kliunio miestelį. Tik panelės Avitos kambaryje langinės buvo atviros, nes ji labai mėgdavo žiūrėti pro langą.
– Ar dar ko nors pageidausite, panele? – paklausė tarnas.
Šviesiaplaukė, net nepažvelgdama į jį, tarė:
– Kai jis baigs su berniuku, tegu ateina į mano kambarį.
– Ponui Morčiui bus perduota, panele Avita, – nusilenkė tarnas ir pasišalino iš jos šviesaus kambario.


Valkatėlė kažką užrašė ant bloknotėlio ir padavė jį ponui Morčiui.
– Aha, vadinasi tavo vardas Kodis, – vyras draugiškai kalbėjo su vaiku. Šalia ant žemės gulintis Demis viską atidžiai sekė, klausydamasis šeimininko balso.
Kodis pirmą kartą nusišypsojo juodajam vyriškiui, matyt, pajutęs, jog pavojus jau praėjo.
– Jeigu nori, gali pasilikti čia, Kodi, – toliau kalbino vaiką šeimininkas.
Berniukas linktelėjo. Jis atrodė labai laimingas, jo mažą veidelį papuošė plati baltų dantų šypsena.
– Vadinasi sutarėm, ar ne? – mirktelėjo vaikui ponas Mortis. – Jei ko prireiks, viską užrašyk ant šio bloknotėlio ir parodyk man. Nešiokis jį nuolat su savimi.
Kodis vėl klusniai linktelėjo. Šeimininkas paglostė juodus susivėlusius mažylio plaukus.
– Manau, tau būtų neprošal nusimaudyti, – pradėjo ponas Mortis, tačiau nebaigė, nes pro duris įžengė akiniuotasis tarnas.
– Atleiskite, pone Morti, tačiau panelė Avita pageidauja jus matyti.
Tai pasakęs, tarnas pranyko.
– Ką gi, vyruti, palauk manęs čia, aš ilgai neužtruksiu. Ir nebijok Demio, jis visai mielas, kai prie jo pripranti.
Šuva nepritardamas parodė vyrui dantis. Kodis be garso susijuokė.