Niekam neskolink savo lovos. 1 skyrius.

Gegužės 22 d. Šeštadienis

Išgirdau lėtą, svajingą muziką. Mėgaudamasi ja pragulėjau kelias minutes. Tada lėtai pramerkiau akis. Buvau nustebinta to ką išvydau. Ant staliuko, šalia mano lovos, stovėjo nedidelis padėklas. Ant jo – stiklinė sulčių, keletas sumuštinių, keli vaisiai. Padėklo kampe stovėjo man iki šiol nematyta raudona, keramikinė vazelė, išpaišyta baltais ir juodais raštais. Joje buvo raudona rožė. Šalia gulėjo raštelis su auksiniu užrašu: „Labas rytas, mano brangioji. Su didžiausia meile...“. Mano veidą nuplieskė raudonis, atsirado šypsena.
Apsidairiau. Ant lovos buvo pribarstyta rožės žiedlapių, jų buvo ir mano šlepetėse. Visam kambary buvo matyti malonus širdžiai raudonumas – raudonų rožių žiedlapiai. Pakilau iš lovos ir tarsi neliesdama kojomis žemės nuėjau iki muzikinio centro. Sustabdžiau muziką ir atidariusi kompaktinių plokštelių grotuvą išvydau savo mėgstamiausios grupės kompaktą. „WESTLIFE” švietė ant disko viršelio. Tuomet susimąsčiau, kas gi tas mano gerbėjas, kažkaip patekęs į mano kambarėlį ir nepagailėjęs tiek rožių? Uždariau grotuvą ir paleidau muziką.
Besvajodama apie tą nepažįstamąjį nuėjau į vonią. Nusiprausiau po dušu, apsirengiau, perlamutriniu blizgesiu pasitepiau lūpas. Tada grįžau į kambarį ir papusryčiavau. Pavalgiusi pradėjau tvarkytis. Pasiklojau lovą ir į stiklinį indą surinkau visus rožių žiedlapius. Vazelę su rože padėjau matomiausioje kambario vietoje. Tuomet užsidėjau batus ir užsivilkau lengvą švarkelį. Reikėjo pasiruošti draugo gimtadieniui. Jis turėtų būti pakankamai prašmatnus, tad nusprendžiau išsinuomoti kokią nors vakarinę suknelę, tikrai nenorėjau būti balta varna. Man berakinant duris suskambo telefonas. Pribėgusi pakėliau ragelį.
– Alio.
– Labas labas!
– Labas Monika.
Taip prasideda tikriausiai kiekvienas mūsų pokalbis. Monika – mano geriausia draugė. Ji kaip visuomet išklausinėjo ką dabar veikiu, ir sužinojusi kad išeinu į miestą, pasišovė eiti su manimi ir man padėti. Susitarėme susitikti už penkiolikos minučių. Padėjau ragelį ir nuskubėjau prie durų, labai nekantravau papasakoti jai apie savo gerbėją, kad ir kas jis bebūtų. Nusileidau į vestibiulį. Viešbutis kuriame gyvenau pastarąją savaitę buvo labai mielas. Mane, einančią link durų, pasitiko administratorės šypsena.
– Vienas jaunuolis paliko jums žinutę!
Sutrikusi, nes niekada man niekas nepalikinėja žinučių, priėjau prie jos.
– Labai ačiū, - pasakiau paimdama nedidelį voką.
Ji mane nulydėjo šiltu žvilgsniu. Pravėriau stiklines duris ir išėjau į lauką. Šiltas vėjas pagavo mano gelėtos suknelės kraštą. Praplėšiau voką ir ištraukiau pakvėpintą lapelį. Ta pačia, šįryt man jau matyta rašysena, buvo parašyti žodžiai: „Gero kelio.: -* “. Nusišypsojau. Buvo labai malonu. Saulutė šildė mano skruostus, čiulbėjo paukščiai. Pasukau į Laisvės alėją. Sustojau prie soboro ir pradėjau dairytis Monikos.
– Labas Agne! – suskambo man už nugaros ir atsisukusi išvydau puikiai pažįstamą veidą. Už manęs stovėjo Monika. – Tikiuosi neteko ilgai laukti?
– Oi, tikrai ne! Nepatikėsi kas man nutiko! Atsikeliu ryte, o visas mano kambarys pilnas rožių žiedlapių, ant spintelės – pusryčiai, o muzikiniam centre groja „Westlife“ kompaktas! Tiesa, ant padėklo, šalia rožės, gulėjo raštelis „Labas rytas, mano brangioji. Su didžiausia meile... “! O dabar, man išeinant iš viešbučio, administratorė padavė šį.
Iš kišenės išėmiau popierėlį ir su didžiausia šypsena ir pasitenkinimu padaviau jį Monikai. Visą mano kalbą lydėję pasigerėjimo šūksniai dar sustiprėjo. Ji žiūrėjo į mane pilnomis nuostabos akimis. Lyg norėdama įsitikinti ar aš nemeluoju dar kartą žvilgtelėjo į popierėlį gulintį jos rankose.
– Siaubas kaip faina...! Kad ir man kas taip... Kas jis toks? Koks vardas? Kur susipažinote?
– Čia ir visa esmė, kad aš nežinau kas jis toks! Net neįsivaizduoju!
Šitaip besikalbėdamos priėjome drabužių nuomos punktą. Užlipome į trečią aukštą ir atidariusios raudonmedžio duris įėjome į jaukų, šviesų kambarį. Kampe stovėjo kelios kabyklos su vestuvinėmis ir vakarinėmis suknelėmis, kostiumais bei smokingais.
Abi su Monika puolėme prie kabyklų. Po ilgo ieškojimo susiradau fantastišką raudona suknelę ant petnešėlių, su baltais karoliukais siuvinėtomis gėlėmis. Pasimatavau ją. Atrodė lyg suknelė būtų tarsi man siūta. Moteris, prižiūrėjusi šią patalpą, paskolino ir raudonos odos basutes su aukštu kulniuku. Atrodžiau nuostabiai!
Monika išsirinko iš baltų lapelių, papuoštų karoliukais, pasiūtą suknelę. Sumokėjusios, pasiėmėme jas ir patraukėme į artimiausią kirpyklą. Pasidarėme šukuosenas ir manikiūrus. Pabaigusios visas šiandienai numatytas procedūras, patraukėme pas mane.
Įėjusi į vidų, nuėjau pakabinti suknelių, o Monika patraukė į svetainę. Kol aš kabinau sukneles, Monika įjungė muziką ir nuėjo prisėsti. Bet po poros sekundžių ji suspigo ir aš atsisukau pasižiūrėti kas ją taip išgąsdino. Man iš rankų iškrito pakaba – rankose ji laikė papuošalų dėžutę kurioje buvo balto metalo grandinėle su pakabuku, auskarai ir žiedas. Juose švietė nedideli raudoni akmenukai. Aš pribėgau prie jos, paėmiau dėžutę ir klestelėjau ant lovos. Po grandinėle buvo pakištas lapelis. „Jokie rubinai neprilygsta tavo lūpoms. Bet tikiuosi, kad šie tau patiks ir šįvakar aš juo pamatysiu tavo lūpų švytėjimo šešėly“. Mes buvome apstulbusios ir kelias minutes sėdėjome be žado. Pirmoji atsitokėjo Monika.
– Fantastika... Jis?
– Taip! Negaliu patikėti! Kokie jie gražūs! Ir žiedas kuo puikiausiai tinka!
– Ach... Na, paskubėkim, jau keturios, o šeštą prasideda „puota“! Tomas atvažiuos puse šešių. Tikiuosi tu nepyksti, kad pasakiau jog atvažiuotų čia?
– Ne, nieko tokio, kaip tik labai gerai.
– Žinai, jis atsiveš tokį draugą... Bet jau koks fainas! Blondinas, mėlynų akių... Ach...
– Gerai jau, gerai, renkis! – nusijuokiau.
Mes suskubome rengtis, nes laikas bėgo siaubingai greitai. Abi atrodėme fantastiškai, kaip tikros princesės!
Lygiai puse šešių suskambo durų skambutis. Žvilgtelėjau pro akutę ir pamačiau du nuostabius vaikinukus. Vienas jų buvo Tomas, o kito nepažinojau. Matyt, tai buvo tas draugas, apie kurį pasakojo Moncė. Bet vis dėl to man jis pasirodė kažkur matytas. Nieko nelaukusi atidariau duris.
– Labas! Wow kaip tu atrodai!!! Fantastika! Monika, ir tu! – sušuko Tomas. - Taip, taip... Tiesa čia Simas.
– Malonu susipažinti! Aš – Agnė. – Simas paėmė mano ranką ir švelniai pabučiavo.
– O aš – Monika. – jis atsisuko į ją, ir taip pat pabučiavo ranką.
Pasibaigus šiam maloniam pasisveikinimui, aš su Monika nubėgome į kambarį pasiimti rankinukus ir reikšmingai žvilgtelėjusios viena į kitą, išėjome į lauką. Pūtė šiltas vėjelis, buvo dar šviesu. Įsėdome į tamsiai mėlyną Mazdą. Salonas kvepėjo tropiniais vaisiais. Monika pasišovė sėdėti priekyje, taigi man teko atsisėsti šalia Simo. Gal būt man tik pasirodė tačiau visą kelią jis į mane žvilgčiojo. Žinoma negaliu nuslėpti ir tai, kad ir aš į jį karts nuo karto žvilgtelėdavau. Kai mūsų žvilgsniai susitikdavo, abiejų veidus nušviesdavo šypsena. Tada aš įnikdavau žiūrėti pro langą.
Mūsų kelionė netruko ilgai. Vos tik mašinai sustojus, berniukai iššoko iš jos ir atidarė mums duris. Tomas už parankės paėmė Moniką, o Simas mane. Kai ėjome į vidų,  jis atrodė labai patenkintas ir gal būt kiek išdidus. Kadangi aš ir Tomas buvome labai geri draugai, Tomas man pasiūlė atsisėsti šalia jo ir jo naujojo draugo. Šalia atsisėdo ir manoji draugė...
Buvo padengtas švediškas stalas, grojo puiki muzika. Aš susipažinau su daugybe žmonių, nors pusės iš jų vardus tuoj pat pamiršau. Visiems labai patiko mano suknelė, susilaukiau tikrai daug komplimentų. Tomas visada mokėjo surengti puikius „baliukus“, bet šis buvo kažkoks ypatingas, net nežinau kodėl... Per visą vakarą atsisėsti teko tik kelis kartus: pačioj pradžioj, kai valgėm ir kol nebuvo pabaigtas tortas. Visą kitą laiką praleidau šokių aikštelėje. Tą vakarą tikrai labai daug šokau.
Vakarėliui pasibaigus, sėdome į Tomo mašiną ir patraukėme namo. Pirmiausiai išleidome Moniką, nes jos namai buvo arčiausiai. Po to atėjo ir mano eilė. Išlipau iš mašinos ir pamojavau nuvažiuojantiems Tomui ir Simui. Kai parsiradau namo, buvo jau po trijų. Buvau siaubingai pavargusi. Nusirengiau suknelę, nusiėmiau papuošalus ir griuvau į lovą. Prireikė tik kelių minučių, kad saldžiai ir kietai užmigčiau.