tau

Noriu kreiptis į tave, nes be tavęs daugiau nieko neturiu, tik vasarinį saulės  spindulį, kuris ryte taip gražiai žaidžia ant mano kambario sienos. Gaila, kad neilgai. Gal jį išgąsdina mano šalti žvilgsniai?
Be tavęs neturiu nieko, tik žvaigždę taip ryškai šviečiančią man kiekvieną bemiegę naktį. Ar tu jauti palaimą žiūrėdamas į dangų? Pilną praeities liekanų, kurios vis dar egzistuoja čia ir dabar. Liūdna, bet tos dangaus klajūnės – seniai užgesusios. Užges ir mūsų Saulė. Liūdna.
Be tavęs neturu nieko tik pavasarinį lietų, kuris tau primena sidabrą, o man lietus – tai braškiniai ledai, karčiai saldūs. Lietaus kvapas man primena seniai pamirštą vasarą, kurios rodos ir nebuvo. Vasarą, kada aš nė karto neverkiau, o rytais kojom rinkdavau rasą. Ir žaisdavau. Su tavim.
Be tavęs aš neturiu nieko, tik žiemos šaltį, kuris ateina su tamsa ir skaudžiai žnybia. Taip jis žaidžia su vaikais Saulės sugrįžimo šventę. Jis mėgsta juoką ir judėjimą.
Noriu, kad žinotum, kad gyventi yra be galo gražu.
Noriu, kad visada šypsotumeis...
Nes pilki drugeliai mėgsta rinkti žalią medų nuo tavo linksmų akių.
Noriu, kad pamatytum rūką, tokį tirštą. Ir pasijustum vienas. Noriu, kad pabūtum kartu su savim. Vienui vienas. Ir pajustum, kas tu esi.
Mylėti...
Noriu, kad visada sau primintum, kad taip gera tau  dar niekad nebuvo...
Noriu, kad grįžęs namo savo liūdesį pakabintum ir jį pamirštum. Trumpam...
Noriu, kad pajustum nakties alsavimą...
Atverk langą. Išgirsk kaip gailiai verkia miestas.
Jis pavargęs...
O tu išmok ilsėtis. Nuo to triukšmo, kurį nešiojies su savim.
Išmok nematyti ir nejausti tų žmonių, kurie tau trukdo šypsotis.
Noriu, kad išmoktum gyventi...
Dėl savęs...
Ir kai saulė leisis ir nudažys tavo sparnus mėlynai – pakilk į dangų ir suplasnojęs sparnais palinkėk man labos nakties.
Bet prašau, nedaryk taip, kad išskridęs niekada nerastum kelio. Kelio į mūsų namus...
Tu negali palikti čia savo skausmo ir liūdesio, o pasiėmęs džiugesį pakilti ir dingti.
Ten toli dar matyti tavo šypsena.
Pagauk ją ir padovanok žmogui. Tikram žmogui...
Noriu kreiptis į tave ir paprašyti nepamesti sparnų, kurie tau padovanoti. Nes tu žemės paukštis, kuriam lemta klajoti. Liūdesys tave lydės. Jis lydės visą gyvenimą.
Noriu, kad tavo ašaros nuplautų dulkes nuo tavo kelio, kuriuo tu grįžti kiekvieną kartą, kai nori palikti mus.
Skausmas. Tau išėjus liks tik skausmas.
Skausmas gyvenantis bedugnėje ir visada esantis begalinis.
Skausmas nemėgsta išeiti. Jis tik laukia. Jis visada čia.
Nenoriu, kad man ir jiems tektų jį sutikti.
Tavo skausmą....
Tegu tavo ašaros padeda jam išsivaduot iš tavęs.
Ir tegu muzikos garsai virpina stygas.
Perbrauk jas ranka.
Girdi kaip skamba.?
Tu juk negali pamiršti kelio į namus...