Jaukūs namai

Kai oro šliuzas į Deilo Karnagio metagalaktinio kosmouosto vidinį sektorių atsivėrė, jį pribloškė didžiulė tuštuma ir blondinė. Žmonėms skirta salė buvo dviejų kilometrų pločio ir neužmatomo ilgio, bet joje matėsi tik keletas aprūdijusių mechanizmų ir mergina. Toms, kurių apnuogintos grožybės kabėjo ant jo kambario sienos Legiono Akademijoje, iki jos buvo labai toli. Mergina vilkėjo lengvutį, neilgesnį nei Huberto sprindis sijonėlį ir permatomą palaidinę, nedengiančią pilvo. Hubas įsispoksojo į du neblogai įžiūrimus pieno gamybos bokštus lyg kaimo stuobrys.
- Laba diena, pone Rakūnai. - mergina šnekėjo lėtokai ir kiek nejaukiai, nes lietuvių kalbą, matyt, vartodavo retokai, bet tai negadino jos tembro švelnumo ir ritmingo balso bangavimo, keliančio lengvą pamišimą. Bet nepakankamą, kad kosmopilotas užmirštų formą RO447B27 ir dvidešimt šešių tūkstančių aštuoniasdešimt devynių savaičių uždarbį.
- Jūs Jungtinių tautų kosminės žvalgybos skyriaus darbuotoja?
- Ne. Bet bijau, kad jums teks bendrauti su manimi. - ji žaviai nusišypsojo, bet Hubo tai nepaveikė. Už pinigus tokiomis šypsenomis jis galėjo užpildyti porą savo gyvenimo metų.
- Gerai, kad bijote, nes neteks. - ir Hubertas ryžtingai patraukė gilyn, kur turėjo būti registracijos terminalas, telefonas ar dar kas nors.
- Jungtinės tautos senai nebeegzistuoja. - nepaisant trylikos centimetrų aukštakulnių mergina neatsiliko nė per žingsnį.
- Vadinas, kas nors perėmė jos funkcijas. - Hubertas viltingai pažvelgė į artyn riedantį robotą, su juo bus paprasčiau.
- Žemė senai metė kvailas rietenas. Beveik nebeliko politinių ar kitokių nepelno siekiančių organizacijų. - mergina sumirksėjo tankiomis blakstienomis.
Dirbtinės, pagalvojo Hubertas, žengdamas pasitikti siaubingai gergždiančio dulkėto aprūdijusio aparato. Šis suvapėjo kažkokį skiemenų vinigretą, suprantamą lyg vamzdžio kliokimas.
- Do you speak Engglish? Govorite po russki? Sprechen Sie Deutch? Pan, - koks jis ten ponas, bet tebūnie, - rozumie po polsku? Hablas epanol? Šneki lietuviškai?
Aparatas vėl sumurmėjo beprasmybių mišrainę. Hubertas klausiamai žvilgterėjo į blondinę.
- Unifikuotoji kinų kalba. Dvidešimt ketvirtojo amžiaus palikimas. Galioja Žemėje ir kolonijose. - sumurkė ji gomuriniu balsu, kurio šešėlyje galėjau nujausti pašaipą. - O jūs be raikalo taip rūpinates. Niekas nepripažins jūsų priklausomybės savo jurisdikcijai. - mergina dar kartą šyptelėjo ir ant jos skruostų pasirodė duobutės, kurios Hubui pasirodė besančios laidojimo urnomis. - Juk tai reikštų išmokėti jums algą už penkis šimtus metų darbo ledokšniu anabiozės kameroje.
- Bet laivas…- ekspilotas apsidairė kur čia prisėdus. - Laivas kainuoja, bent jau kainavo daug brangiau.
Mergina apsikeitė su automatu serija puodų žvangesį primenančių žodžių, įkišo nematyto tipo monetą ir išgriebė du kavos puodelius, kurių vieną pasiūlė jam.
Kai Hubertas atsitokėjo, buvo suspėjęs išgerti tris puodelius ir praryti penkias bandeles. Bekramsnodamas šeštąją, pastebėjo, kad šiluma sklinda ne tik iš vidaus, bet ir iš kairės. Blondinė buvo švelniai prigludusi, leisdama pajusti visus figūros privalumus. Hubas pasijuto gerokai nejaukiai ir nutarė paironizuoti.
- Dirbi kosmopilotų tarpusavio šalpos fonde?
Mergina skambiai nusikvatojo, atversdama galvą ir leisdama pasigerėti šilkinių garbanų apsuptu tobulu kaklu.
        - Labdara išnyko dar prieš Kinijos ekonominį pakilimą, - suburkavo ji, viena ranka glostydama Hubo plaukus, kitos baltai lakuotais nagais perbraukdama per jo marškinių iškirptėje pūpsančius krūtinės raumenis. - Atstovauju "I-czin" korporacijai. Metalo laužo supirkimas. Už laivą šešios karališko gyvenimo savaitės ir garantuotas darbas.
Jos krūtų speneliai įveikė Hubo reljefiškos krūtinės slalomą gigantą, įtikindami, kad yra dalykų temdančių protą labiau nei dešimties g perkrova. Jis jau beveik juto putnias lūpas įsisiurbiančias į iš nuostabos pravirą burną, liežuvio gyvatišką drėgmę paskandinančią penkių šimtmečių senumo principus, kai už nugaros pasigirdo riebūs keiksmai.
- Sodoma ir Gomora. Medūza Gorgone. Pakrūmių laume, rujojanti pragaro lakštingala, spausk iš čia. - triukšmo šaltinis buvo nedidukas riebuilis žmogutis, greitai mataruojantys trumpomis rankutėmis. - Ir neapsimetinėk, kad nesupranti.
Mergina atšlijo, Hubertas vėl pajuto postanabiotinį šaltį. Storulis viena ranka nustvėrė ekskosmopilotą, kažkodėl laikantį automatinį rašiklį, o kita ant suolelio besimėtančią sutartį.
- Sedėk čia. - sukomandavo merginai ir nusitempė Hubertą po kažkokiu nupiepusiu krūmokšniu puošnioje keramikinėje vazoje.
- Vėl tie dvėselienos rykliai aplenkė. Dėl idiosinkrazijos hipnopedijai teko griebtis somniatrijos. - pastebėjęs stiklinį Huberto žvilgsnį paaiškno. - Nuo jūsų nuostabių dvibalasių ir kirčiuočių taip įskaudo galvą, kad turėjau snūstelėti.
Nusišluostęs prakaitą mažulis tratėjo toliau.
- Bet atrodo suspėjau išplėšti iš tų grifų ir suopių nagų, kurie meldžiasi duobkasio lopetai. Situacija maždaug tokia. Niekam jūs neįdomus, - žmogelis paskersavo per petį, - išskyrus šitą puvėsių karalienę. Turite vyriausybės garantiją?
- Skrydį rėmė bent penkios. Turiu raštišką prezidentų, parlamentų pirmininkų ir premjerų pasižadėjimus. - tai buvo ižūlus melas. Hubas turėjo penkių šimtų metų senumo popierius su parašais, bet tai buvo nepanaudoti sveikinimai draugiškoms ateivių rasėms. Tiesa, ten buvo kur įterpti porą eilučių.
- Vadinas, tualetiniu popierium apsirūpinęs iki ausų. - putni pirštų kombinacija nutraukė Hubo protestą. - Tik nereikia. Jungtinė Žemės vyriausybė neturi jokių išteklių. Na, nebent nedidelį fondą skirtą procesorių atnaujinimui ir patobulintų euristinių algoritmų įvedimui.
Hubertui Rakūnui eilinį kartą šiame pasaulyje atvipo žiauna. Rubuilis prisikišo pagrobtąjį lapą prie trumparegių akių, net  nestabdėledamas.
- Taip daug praktiškiau. Juk tereikia palankių sąlygų ekonominei plėtrai ir ekologijos palaikymo. Su rašmenimis man sunkiau. Paskaitykit.
Kol Hubas nervingu balsu skaitė „I-czin” sutartį, žmogelis spėjo pasikviesti aprūdijusį kavos-bandelių automatą ir pusbalsiu jį apklausti.
- Sutartis nebloga ir simpatinio rašalo nesimato. Bet patarčiau tos kapinių varnos vengti kaip kvėpavimo vakumu. Mūsų kompanijos "Raudonasis drakonas" pasiūlymas paprastas. Penkios imperatoriško gyvenimo savaitės ir patarnautojo darbas. Reglamento nedaug įsimint. Aišku patirties neturit. - Hubui nespėjus sureaguoti jis dundėjo toliau. - Nesvarbu. Per pusę tūkstantmečio viskas pakito. Čia sutartis. Galit skaityti.
- Ten siūlė šešis. - Hubas galva mostelėjo link blondinės, kuri buvo perlenkusi pečius už suoliuko. Du balti krūtinės kupolai priminė startuojančias raketas, o dubuo atrodė tuoj išnirs iš jį dengiančios juostelės. Šlaunys driekės į šonus, tarsi amortizatoriaus atramos, tvirtos ir patikimos, šiltos nuo jų susiliejimo taške siautėjančios variklio liepsnos. Apmąstymus įrėmino storulio balsas.
- Pats kaltas. Man juk reikės už kavą ir bendeles sumokėti. Primeti kainą? Dabartinėm sąlygom? Apie žetonus nežiaukčiok. Ta griuvena, - mostas į riedančią rūdžių krūvą, - senas „I-czin” fokusas. Informacija mūsų nedomina. Na, gal iškeisi į pasą ir teisę gyventi mieste. Jei pasiseks.
- O jeigu penkias orgijų savaites pakeisti penkiasdešimčia „ubagiškų” metų?
- Pašvilpk. Šunų maisto gamintojai man procentų nemokės. O savoka „imperatoriškas” su titano tvirtumo sąmata, kurios dalis, aišku, atitenka…
„Raudonasis drakonas” tęsė tuo pačiu tonu dar geras dešimt minučių, per kurias Hubertas nusprendė, kad kalbom sotus nebūsi, šeši daugiau nei penki, dėdulis gali pramiegot ir algų mokėjimą, o vietoj atsiprašymo įjungti savo gerklės bedugnę, kas truktų iki kito algadienio. Be to persikvalifikavimas į padavėjus veikė jo fantaziją priešingai nei moteriškos grožybės šiltai besirangančios ant suoliuko.
- Lendat tiesiai į vilkų irštvą. Bet tai suknista jūsų teisė. Sugalvosit kreiptis į teismą, aš jums ne liudininkas, - storulis įpylė į kavos likučius porą žalsvo skysčio lašų. - Verslas ir taip neturi reputacijos. - jis žvilgterėjo į puodelį. - Jokių haliucinogenų. Jis visiškai tavo. Bet vienąkart aš suprasiu kaip jiems tai pavyksta.
Rubuilis išsinešdino taip pat ryžtingai kaip ir pasirodė. Žvelgdamas į jo krypuojančią figūrą, Hubertas pagalvojo, kad jei vyrukas nesuvokia tokių dalykų, tai jo verslui turėtų klibėti visi keturi ratai.
Blondinė kiek praskleidė viena ant kitos sudėtas kojas leisdama akimirką, kuri panašėjo į penketą minučių, pasigrožėti baltom nėriniuotomis kelnaitėmis, palyginus su kuriomis voratinklis buvo stora drobė. Paskutiniais persikraustymą į apatinius aukštus skelbiančio proto likučiais Hubas paklausė:
- O koks tas darbas?
- Virtualių žaidimų bandytojas. Turėtų patikti, ar ne? - ji žavingai prikando burnon įsikištą pirštą.
- Norėčiau patestuot kai ką kitą. Ir greitai. - suburbėjo jis tikrindamas jos šlaunų tamrumo koficientą ir kažkur brūkštelėdamas parašą.
- Be abejo, - blondinė meistriškai išniro iš po užgriuvusio raumenų kalno. Greitai, bet pakankamai švelniai, išlaikydama pilną kontaktą ir neleisdama testosteronui sukelti įniršio, pakštelėjo į lūpas, pademonstruodama iškirptės lobius, viliojančiai sumosavo popieriumi ir pasileido skuosti per milžinišką holą.
Vydamasis Hubertas suprato, kad nežino, ką nori padaryti. Sutvarkyti ir užkąsti, ar patvarkyti ir užsimauti kelnes. Nelygu po kuo pasirašė.
Nors, regis, jis girdėjo tuoj nutrūksiantį merginos alsavimą, o auksaspalvės vėjo draikomos garbanos kuteno nosį, darniai lyg orkestras judantys, įtempti ir blizgantys kojų raumenys merginą nešė taip sėkmingai, kad pavyti pavyko tik prie lifto. Blondinė stovėjo atsirėmusi į sieną pusiau užmerktomis akimis, kiek pravirom lūpom tiekiančiom deguonį, iš nuovargio sunkiai besikilnojančia svaria krūtine, kaskart grasinančia suplėšyti ploną audinį. Išdraikyti plaukai, bejėgiškai nusvirusios rankos, lyg milžiniško žvėries nasrams atsuktas kaklas skelbė besąlyginę kapituliaciją ir Hubas sugebėjo tik peržvelgti sutartį, nerasdamas laiko pastebėti, kad šįkart ji parašyta hieroglifais.
- Turėtum man atleisti, - pasakė jis stverdamas merginą už apvalaino liemens, maloniai pajusdamas jo svorį ir lankstumą. - Kaip žmogus žmogui.
- Dėkui už komplimentą. - kol apkvaitusios smegenys sugromuliavo frazę, mergina nepastebimu judesiu prasagstė Hubo marškinius, perbraukė nagų kraštu žemyn stuburu link kryžkaulio geidulių rombo, sužadindama vos tramdomą virpulį ir nusitempė į ką tik atsivėrusią lifto kabiną... Švelni blauzdos pusverpstė nubraukė dulkes nuo jo uniforminių kelnių juosmens iki kelių duobučių. Vėl užtepė ir vėl nubraukė. Ir vėl, ir vėl.
Mintys apie robototechnikos principus sukosi karštligiškiau nei vos virpančių pirštų bėgimas sagomis žemyn, greičiau nei atsiveriančios užtrauktukų grotos ir nulėkė velniop mikliau nei perplyšusio audinio likučiai.
Smigdamas gilyn į drėgmę ir minkštą švelnumą, ritminga karščio pulsavimą, Hubas nusistebėjo, kad penki šimtai metų pradirbtų varvekliu, neužgesino jo vidinės liepsnos.
Bet ne, nusistebėjo, jis daug vėliau. O tada skverbėsi į erdves įdomesnes nei žvaigždynai. Gniaužė rankose dvi baltas sferas su švelniai rusvais paleidimo mygtukais, užvesiančiais kažką didingesnį už laivą. Jo lūpos siurbė tikrąjį motinos žemės veidą. Kosmoso šaltis traukėsi drebinančių kūną, labiau nei gravitacines anomalijos. Nuo veido slydo auksas nesugaunamesnis už šimtmečių miegą. Galiausiai jis pajuto didžiąją susiliejimo akimirką. Atrodė besąs pati žmonija tūkstančiais milijonų laivų skriejanti link vaisingumo trokštančių tyrų ir ta akimirka buvo jo Atlygis.
Vėliau, juosdamasis Legiono diržą ir segiodamas sagų likučius, Hubertas nusistebėjo beprotiškai ilgu lifto nusileidimu ir savo pasirinkimu. Pagalvojus apie merginos gilumoje vinguriuojančius laidus, tvirtai įtvirtintus varžtus ir užsuktus sriegius, jį sukrėtė egzistencinis šiurpas, bet testosteroninis pasitenkinimas pulsavo kraujyje ir mušė į galvą.
- Visai neblogai, pupyte. - Hubertas nutaisė šimtąkart repetuotą, tolimųjų kosmoso platybių užkariautojo šypseną. - Reiktų kada pakartot. - jis pažvelgė į putnų, bet neriebų pasilenkusios robotės užpakaliuką ir paskelbė savo moralę laiko atgyvena. - Beje, kaip mano asmeniniai daiktai? Antikvarai dėl jų susimuš.
Jo pergalingą juoką nutraukė ledinė blondinės veido išraiška. Tiesa, kol ji įniro į iš kampe stovėjusios šiukšliadėžes ištrauktą kombinezoną, šliūkštelėjo ant jo naudotų tepalų ir užsidėjo akinius, plaukai tapo šlapių pelenų spalvos.
- Manau, Jūs, - merginos balsas tapo dygiai pašaipus, o akimirksniu supintus plaukus uždengė nešvari darbinė kepurė, - savanoriškai paaukosite juos firmos muziejui.
- Bet…- Hubertas Rakūnas nė nesuprato kam ir kaip čia prieštarauti.
- Nebent, - merginos veido bruožai kiek sukrito ir tapo kampuoti, o jos bateliai lėtai transformavosi į standartinį mechanikų apavą, - norėtumėt būti apkaltintas vargšo, netyčia seksualiai išbadėjusiam kosmopilotui pasitaikiusio roboto išprievartavimu.
Hubo rankos sustojo ties trečiąja švarko saga, o žandikaulis nusileido iki išnarinimo ribos. Jis mechaniškai pasirašė ir abejingai klausėsi metalinio merginos balso.
- Beje, jūs dirbsite monstru. Šaudyklėse priešininkai su dirbtiniu intelektu praranda pusę žavesio. - ji lengvai lyg metalo laužo presas patapšnojo jam per petį. - Nemanau, kad mirsite daugiau trisdešimties kartų per dieną. Aišku, ne fiziškai. Jeigu tik Jūsų nepribaigs savanoriška reguliari odos, kraujo, kaulų čiulpų donorystė. Be abejo Jūs didvyriškai paaukosite savo blužnį, vieną inkstą, pusę kepenų, keletą plaučių skilčių ir kitus negyvybinės svarbos organus turtingųjų klasės labui.
Lifto durys atsivėrė ir Hubertą užliejo linksma sekmadienio popietės šviesa, mechaninių paukščių čiulbėjimas ir didmiesčio smogas. Iš tikro Žemėjė niekas taip ir nepasikeitė.