Keturiasdešimt prakeiktų kilometrų LAZ autobuse, dūstančiame nuo dulkių ir išmetamųjų gazų! Pradžioj dar mėgindavau apsimesti, kad nepykina. Paskui neišlaikęs privemdavau kur pakliuvo – į maišelius, į pirštines, į kojines, ant laiptelių, ant storų ponių ir ant liesų šuniukų. Neatsiprašinėdavau – tada dar neturėjau tokios mados ir dabar neturiu (stoviu sau visas išblyškęs, bet šį kartą gal nuo pagirių).
Palangoje visada būdavo žiauriai šalta. Jūros vaizdas įprastas – švininės bangos, ledinis vėjas, saulė per miglotus debesis. Visas drebėdamas nusiaunu tapkes.
Visa šeima ragina, davai nebijok. Nebijau. Karčiai sūriame Baltijos vandenėlyje nusišlapinu (koks susitraukęs dabar tas anas...). Pasimaskatuoju, paklykauju. Paskui pasivolioju smėlyje. Ir taip keletą kartų. Vėliau valgom duoną su kotletais ir agurkais iš juodų sakvojažų. Iš švarkų kišenių išsitraukiam varškės sūrelius ir plūgų rankenas. Juk mes žemaičiai – jūra mums px.