Mažasis liudininkas 1

Mažasis liudininkas

Mažas pilkas žmogutis bėgo tamsiomis gatvėmis. Jis šmurkštelėjo tarp namų į kažkokį skersgatvį ir dingo jame, sukėlęs šiokį tokį triukšmą. Pasigirdo šiukšliadėžės duslus balsas, miauktelėjo kelios katės, ir gatvėse vėl įsiviešpatavo tyla. Tačiau neilgam. Susirinkę juodi debesys negailestingai ėmė pilti lietų ant Kliunio miestelio. Dideli lašai garsiai atsimušinėjo į žemę ir baugino gatvių kates.
Didelis juodas katinas su balta uodega iššoko iš nuverstos skardinės šukšlių dėžės. Jis kažkur dingo nakties tamsoje nebijodamas sušlapti kailio. Nuversta šiukšlių dėžė sukrutėjo. Iš jos kažkas kyšojo. Tai buvo mažytė nešvari rankutė. Šiukšliadėžėje gulintis berniukas tankiai alsavo. Jo naktyje blizgančios akutės tyrinėjo aplinką. Iš kažkur išlindęs dar vienas katinas baisiausiai išgąsdino tą nuvargusį pilką žmogutį. Katinas piktai miauktelėjo ir įšoko į kitą šiukšlių dėžę.
Berniukas liko vienui vienas. Tačiau tai buvo geras ženklas – jo nesusekė. Dabar jis gali šiek tiek pailsėti nuo ilgo bėgimo. Kaip gerai, kad jam bėgant dar nelijo. Jie būtų girdėję jo šokinėjimą per balas, tačiau dabar jie atsiliko gerą gabalą kelio ir pametė vaiką iš akių.
Berniukas buvo vikrus kaip voverė, tačiau būtų buvęs kur kas vikresnis ir sveikesnis, jei būtų turėjęs ką dėti į skrandį. Jis gulėjo nešvarioje šiukšlių dėžėje visas murzinas, ant lieso kūnelio užsimetęs pilkas suplyšusias drapanas. Jo rankos buvo randuotos ir kupinos smulkių įbrėžimų kaip ir jo veidas. Tačiau daugelį trūkumų dengė didelis juodų plaukų kuokštas, krintantis ant jo akių ir visiškai užklojantis vaiko sprandą.
Kurį laiką gaudęs gatvės garsus, berniukas pagaliau užsimerkė. Lietus liovėsi. 


Skaidrus, nesudrumstas vanduo. Pro jį matosi negilaus baseino dugnas. Tačiau dugnas ima tolti, kol jo visai nebesimato. Ne, tai ne dugnas nutolo, o susidrumstė vanduo. Žydras ir skaidrus, jis netikėtai įgavo tamsų atspalvį. Tamsų ir raudoną.
Raudoname baseino vandenyje plūduriavo daili balta sustingusi rankutė. Šalia didžiulio baseino veidu į žemę gulėjo mergina, įmerkusi savo baltą ranką į vandenį. Jos sukruvintos suknios kaspinai taip pat mirko jame.
Šalia negyvėlės stovėjo keistas liesas vyras languotomis kelnėmis ir gėlėtais marškiniais. Jis pasilenkė prie savo aukos, išrovė jai kelis juodus plaukus ir, prispaudęs juos prie savo nosies, pauostė. Vyrukas jau žadėjo įmesti kruviną peilį į baseiną, tačiau kažką išgirdęs apsidairė.


Didžiulis kiemas atrodė tuščias, tiktai dviaukščiame geltoname name girdėjosi linksmybės, iš kurių ištrūkę jiedu aistringai bučiuodamiesi ir glamonėdamiesi artėjo prie baseino. Du meilužiai  – žudikas ir jo auka – mėgavosi paskutinėmis akimirkomis kartu. Na, gal jomis mėgavosi tik ji, nes nežinojo, jog jos meilužis ją nužudys.
Prie geltonojo namo sienos stovėjo dar vienas keistas tipas su saulės akiniais ir žydru švarku. Jis buvo žmogžudystės liudininkas, tačiau viską stebėjo ramiai, nė kiek nesukrutėdamas, tarsi būtų žinojęs, kas įvyks.
Nežinia iš kur išsitraukęs peilį, juodaplaukės meilužis languotomis kelnėmis suvarė ašmenis į merginos krūtinę. Mergina negarsiai klyktelėjo išsproginusi akis ir susmuko žudiko glėbyje. Vyrukas ištraukė peilį iš aukos kūno ir paleido ją kristi. Mergina nukrito veidu į žemę, kai tuo tarpu šalia namo kažkas sukrutėjo.
Žudikas iš karto žvilgtelėjo į savo draugą žydru švarku, tačiau tas tik skėstelėjo rankomis ir žiūrėjo ton pusėn, iš kurios atsklido kažkoks garsas.
Languotakelnis, tebelaikydamas rankoje kruviną virtuvinį peilį, artinosi namo link. Abu su žydrašvarkiu jiedu lėtai judėjo ton pačion pusėn, kol vėl kažkas nesukrutėjo.
– Lik čia, – šūktelėjo žudikas bendrininkui, supratęs, jog jie turi liudininką ir staigiai iššoko iš už namo kampo, kur tikėjosi išvysti smalsų žiūrovą.
Žudikas pamatė link kiemo vartų skubantį pilką susivėlusį žmogutį ir pasileido jam įkandin. Žydrašvarkis taip pat nestovėjo vietoj ir ėmėsi gaudyti mažylio.
– Mažas valkatėlė, – griežė dantimis vyrukas su peiliu, besivydamas berniūkštį.
Visi trys jie bėgo miesto gatvėmis nesutikdami praeivių, nes  jau temo. Vyrus akimis lydėjo tik gatvinės katės, gailiai kniaukdamos ir tingiai vaikštinėdamos tvoromis.
Berniukas gerokai atsiplėšė nuo vyrų smarkiai bėgdamas, klupdamas, griuvinėdamas. Žudikas ir žydrašvarkis sustojo, pametę vaiką iš akių.
– Tai velnias, – susikeikė vyras su saulės akiniais, tankiai alsuodamas.
– Tas išpėra negalėjo taip toli nubėgti, jis kažkur slepiasi. – šluostėsi prakaitą languotakelnis, nejučia susikruvindamas sau kaktą. – Tu ieškok šitoje pusėj, o aš eisiu ten, – sukomandavo draugui kileris ir nuskubėjo akligatviais tarp namų.
Žydrašvarkis pasileido nurodyta kryptimi ir ėmėsi ieškoti mažojo liudininko.     



Dar nežinau, kaip padalinsiu šitą kūrinėlį, nes jis sudėliotas iš tokių gabaliukų, tai nežinau, kiek dalių iš viso bus. Taigi laukit pratęsimo:)