Angelas nemirė

Šiandien virtuvėje viena, sėdėdama prie stalo ir valgydama uogienę negalvojau apie nieką. Tiesiog žiūrėjau pro langą į priešais esančia kaimynų kriaušę. Tai buvo dar vienas beprasmiškai praleistas dešimt minučių. Iš čiaupo lašelis po lašelio varvėjo vanduo ir tai mane nervino. Po to mano žvilgsnis nukrypo į kriauklę. Net pati nustebau. Iš po jos kažkas kyšojo. Nors ir labai tingėjau, bet mano smalsumas vis dėl to nugalėjo ir aš nuėjau pažvelgti kas gi ten.
  Susispraudęs į kamputį iš baimės ten tupėjo mano angelas. Jis aiškiai bijojo manęs, nors kas neišsigąstų pamatęs mano nuogą sielą? Juk aš pasikeičiau. Jis tikriausiai nepatikėjo ir atskrido pasižiūrėti. Aš buvau sužmogėjusi. Buvau tapusi tuo baisiu, bejausmiu ir beprasmiu žmogum, kurių aplinkui pilna. Aš ėjau su jais, stovėjau jų barikados pusėje, gyvenau išprotėjusio miesto ritmu, skaičiavau kiekvieną besikandžiojančią sekundę, buvau atsikračiusi savo jausmų ir tikėjimo. Tikėjimo į viską, galų gale net ir į laimę... man ji tiesiog nereikalinga. Vaizdas buvo kraupus.
  Angelas irgi atrodė baisiai. Kai jis mane pamatė, jo išvaizda pasikeitė. Angelas tapo toks baisus kaip mano siela. Juk angelai yra žmonių, kuriems jie tarnauja, sielų atspindžiai. Jo sparnai tapo išpešioti, purvini, veidas išbalęs, paakiai pajuodę, kojos basos, žaizdotos ir pamėlusios nuo baisios realybės.
      Mums nereikėjo žodžių, kad suprastume vienas kitą. Ryšys, kurio aš nejaučiau, mums leido bendrauti akimis, mėlynomis ir suskilinėjusiomis... Jaučiau kaip jis veria mane savo giliu žvilgsniu, jaučiau tą šaltį ir bedugnę, kurių anksčiau nepastebėdavau savyje. Tą akimirką mačiau daugiu nei bet kas kitas. Nors mano akys buvo užmerktos. Jos tampa beprasmėmis kai pradedi matyti širdimi (maniau, kad jos nebeturiu, bet, pasirodo, dar liko keli trupinėliai po paskutinio žmogiškos padermės pasirodymo).
      Mano akys ir širdis atsivėrė, o siela vėl kažkaip buvo išgelbėta. Dar viena beveik laiminga pabaiga.
      ANGELAS NEMIRĖ, bet liko tik nuoga realybė.