Siurrealizmas iš 1991-ųjų

Bėgo kartą lapė ir sutiko vilką.
Vilkas sako: „Kūma, duok man paragauti tavo vaisto“.
Jie nuėjo į lapės namus.
Lapė nutarė duoti vilkui paragauti savo daiktų skonio.
Vilkui patiko. Jis paprašė dar ir gavo dar.
Minkštų, švelnių, kaspinuotų rūbų, cilindro atsipalaidavimo.
Jis suglebo ir ragavo apsnūdęs, kaifuodamas.
Bet štai įėjo lapė. Kita. „Hmm!.. Ką jūs čia darote?.. “
Vilkas susigėdo. Lapė gėdijosi savo daiktų prieš kitą lapę.
Jai pasidarė gėda. Gėda. Gėda.
Vilkas darė jai nepatogumą. Pats to nežinodamas. Kvailys.
Neįmanoma nuspręsti, sužinoti, atspėti,
Kas darėsi įėjusios lapės širdyje, galvoje, kūne, sieloje. Įėjusioje lapėje.
Vilkas spėliojo ne „būti ar nebūti? “, bet „kokiu būti, kaip? “
Ką daryti?!
Valgyti. Siela ir kūnas persivalgę. Nebelenda, nebetelpa.
Nejaugi taip žalosi patį sotumo viduriuką, patį save?
Verkti. O kodėl? Už ką? Dėl ko? Verkti be reikalo?
Nenaudinga. Nesinori. Kam?
Susigėsti, atsiprašyti. Vėl ardymas, ardymas, ardymas...
Kam to reikia? Kam žalot save?
Lįst tiesiai į dvasinę nelaisvę (jeigu taip galima pasakyt).
Lįst. Lįst. Kam? Netinka.
Išsisukt, drąsiai, protingai, naudingai išsisukt.
Dabar žiūrint, suvaidint, subūkitažmogėt. Pasižmonėt.
Ką gi, teks. Kelkis, vilke. Bet tu dar labiau save žaloji.
Sakau tau tiesiai. Taip.
Taip, taip, taip. Lengva pasakyt.
O ką būčiau daręs pats, jei tas vilkas tai, iš dalies, aš?

1991