Jis ir Ji

Vakar buvo pasakiška diena.
Dar nepradėjus švisti paskambinau Jai ir pakviečiau susitikti. Ji iškart sutiko (ir kas gi galėtų man atsispirti..?). Pirmiausia nulėkėme pasigrožėti brėkštančia pavasario diena: bėgome vėjo ir lietaus nutryptais, papilkusiais laukais tol, kol uždusę suklupome prie nedrąsaus ankstyvo pavasario išbudinto šalpusnio. Jo dar neišsikleidęs žiedelis baimingai stiebėsi į gelsvą apskritimą aukštai danguje. Apsupę mažylį ir įsmeigę įdėmius žvilgsnius laukėme… Tačiau mažasis išdykėlis niekur nesiskubino ir aš ėmiau nekantrauti. Jos skvarbus žvilgsnis mane sudrausmino ir teko vėl nudelbti akis į šalpusnį.
Saulė kaitino be pasigailėjimo, šiluma ir jaudulys spaudė prakaitą… pasiryžau: pasakysiu, kad aš Ją… Kaip tik tą akimirką vėsus pirštas palietė mano lūpas ir jos sustingo. Netikėtai pasigirdo duslus pokštelėjimas. Aš instinktyviai atšokau atgal, o Ji ėmė pašėlusiai juoktis. Akimirką nieko nesupratau. Galiausiai mano be tikslo klaidžiojančios akys užkliuvo už šalpusnio. Pumpurėlio nebebuvo – jis sprogo! Jo vietoje švytėjo skaisti geltona saulė, kurios spinduliai akino pilkumos išvargintas akis. Ėmiau juoktis ir aš. Ji juokėsi iš manęs, o mes abu – iš šalpusnio… Pasileidome lėkti laukais – griuvome, kėlėmės, vijomės vėją…
Tik po geros valandėlės pailsę ir purvini grįžome prie mažosios saulės. Aš priėjau ir nuskyniau Jį Jai. Atsisukęs išvydau didelę ašarą. Tik tada prisiminiau, kad Jos nėra… Ji buvo vėjas, upė, lietus…  aš atėmiau Jį… iš Jos…