Dar rytas. Vos saulė sužiro,
o tu šilumos jau prašai.
Dar dega ant lapų ir žyro
rasos karoliukų lašai...
Dar burtai nakties neišblėso. -
Ką lems ši diena, dar neklausk, -
išeiki į rytmečio vėsą,
sidabro rasa nusiprausk.
Lai džiaugsmą atneš paukščio skrydis,
pakilę gležnučiai daigai, -
dėkoki, saulę išvydęs,
ir melsk, kad ji šviestų ilgai.
Nė vieno eilėdaros nesklandumo: priešpaskutinė eilutė, tiesa, iš pradžių pasirodė įtartina, bet įterpus pauzes tarp kiekvieno jos žodžio, susitaikiau su autorės valia ir t.t.
Nė vieno nevykusio, šlubuojančio ar pan. rimo - iš to reikia, kaip sakoma, mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Šia prasme tikrai geras geras eilius.
Esmė - turbūt tiesiog gero palinkėjimas, jokių naujų horizontų. Ir nieko sukrečiančio, anei nieko kabinančio, nieko verčiančio susimąstyti bent ta prasme, kad išsiaiškintum, ką tas ar kitas dalykas reiškia. Tiesa, įtartinai skamba visokie "burtai nakties", "sidabro rasa", "ką lems ši diena" - ar tik ne tai ir vadinama klišėmis?
Vaizdas, kurį parodė mums autorė, man turbūt svetimas. Bet čia jau subjektyvumai.
Geriausia vieta:Dar dega ant lapų ir žyro /
rasos karoliukų lašai...
Už gerą valią, už pagarbą formai, už tikslius rimus ir rasos karoliukus - ////