Dabar jau negaliu sakyti, kad vidury
dienos matau žvaigždynus. Matau tik
Venerą, nes tik ji taip nusirenginėja.
Angelai yra labai paprasti žmonės
Jie yra apsauginiai, bet manęs neprižiūri -
Tik kartoja, kad viskas bus gerai.
Kai mano kaimynai, pensininkai žiūri
pavakario žinias, iš lentpjūvės pareina
jų sūnūs - dideli kaip drakonai.
Jie praeina pro langus, beldžiasi ir
šaukia: pažiūrėkit, saulėje kažkas blizga.
Nereikia būti dideliu drakonu, kad taip nieko
nepasimokytum, nes šis pavasaris - kaip pernykštis -
tik purvelis panagėse nuo svajonių kaupiasi.
Po pietų iki pat vakarienės klaidžioju nuo
obels prie obels, šunys staugia- vieni per rutiną,
kiti-iš prigimties, paskutiniai staugia iš vienatvės.
Ir aš bandau staugti, bet kai bandau pamėgdžioti
keturkojus pelėdas-
virš galvos kabo didelis, nepaaiškinamai mėlynas dangus...
2004. 04. 06 paryčiai, ligos patale