Tokia pati diena - be pavadinimo

Pilkas vakaras gėrė mano mintis. Sudžiuvusios gėlės traškėjo mano pirštuose, o sustingusi šypsena degino nematomas snaiges, kurios krito ant kūno ir skaudžiai gėlė. Krito snaigės. Nes aš taip norėjau. tą vakarą buvo vėlyvas ruduo, kuris surinko sudžiūvusius lapus ir atėmė mano paskutinę liūdesio buveinę. Tą vakarą norėjau nunešti žvakutę ir padėti ją ant Neries kranto, kad grįžtančios antys (tikriausiai) žinotų, jog laikiau jų visą žiemą, kuri egzistuoja tik mano mintyse.
    Stovėdama stotelėje stebėjau dangų. Tokį liūdną ir žemą... gyvą. Iš Niekur atsiradusi varnų virtinė tyliai, skleisdamos begarsį šurmulį, nuskriejo pro mano akis ir išnyko. Kažkur. Dangus šypsojosi. Tikriausiai man.
    Gavau laišką. Rašė mano žvaigždė. Prašė neverkti šią naktį, nes kitaip jai nepavyks ištrūkti iš mano sapnų. Ir ją vėl bars.
    Sienoje gyvena mano sukurtas pasaulis. Užmūrytas statybininkų rankų. Tegul gyvena ir kiekvieną vakarą tuksena Morzės abėcėlę. Manęs čia nėra. Negirdžiu. Sukurtos rankos išrovė ausų būgnelius. o akys mato tik dvi spalvas. Kojos pavargusios - atsisakė tampyti išsekusį kūną.
    Kiti žmonės vargsta, norėdami man padėti. Pamiršti save.
    Jiems sekasi.
    Nes jau nebežinau, kas esu...