Gyventi ir užgesti kartu su TV

Parkas. Diena.
Gal Sereikiškės su vaizdu į Katedrą ir Pilies g. Parke invalido vežimėlyje sėdi SENĖ. Praeiviai. Mašinos. Pavargęs SENĖS veidas. Nuleidžia galvą. Pro šalį praeina MOTERIS su MERGAITE, kurios balti sportbačiai žybsi ugnelėmis ir pypsi. SENĖ susidomėjusi pakelia galvą ir nulydi žvilgsniu. Prisimerkia.

Senės kambarys. Naktis.
Matyti televizoriaus galinis dangtis ir SENĖ, pusiau sėdinti invalido vežimėlyje priešais įjungtą TV. Ant jos veido ir spintos užpakaly šviečia TV vaizdas. Sklinda kriminalo garsas. Staiga TV sužybčioja, ir ima gesti, garsas taip pat silpnėja. SENĖ  persikreipia ir griebiasi už antklodės. Ima kvėpuoti tankiau.
TV slopsta. SENĖ miršta. Matyti jos raukšlėta ranka, konvulsiškai spaudžianti distancinio mygtukus. Veidas persikreipęs, burna – su dirbtiniais dantimis, lendančiais iš burnos. Nusvyra SENĖS ranka su distanciniu. TV garsas visai silpnas.
Kamera nuslysta SENĖS kojomis, kurios apautos sporbačiais. Iš rankos iškrenta distancinis, o ant jo – dantų protezas. TV garsas pereina į vientisą “py-y-yp”.
Nutilus “py-y-yp”, sporbačiai pakaitom ima šviesti ugnelėmis, tarsi laikrodinė bomba, ir tiksėti.

Televizinis kadras, galbūt su CNN logotipu, jame daugiaukštis namas. Naktis.
Šviečia kažkeli langai. Staiga pasigirsta stiprus sprogimas, ir pro trečio aukšto langą pliūpteli ugnies liežuvis.