Būki mano mūza

Kai žengdamas gyvenimo keliu plačiuoju,
Nesugebėjau laiko pasivyti ir palūžau,
Išvydęs Tavo giedrą ir svajingą veidą,
Nunėriau galvą, sušnabždėjęs, būki mano mūza.

Pakilęs virš mirties, parašęs pirmą posmą,
Jaučiau, kaip sielos gilumoj širdis vėl ūžia,
Ir nuo tada jau savo norų nebijojau,
Tik tiesiai į akis žiūrėjau, būki mano mūza.

Taip greitai man para suvienodėjo, dieną naktį
Rašiau ir keikiausi, nes viską iš savęs išvyt panūdau,
Žudžiau beprasmiškai sukauptą savo sieloj gėrį,
Bjauriai grūmojau dangui, būki mano mūza.

Paniekinau gyvenimą, tikybą, mirtį, meilę,
Juokiaus, kai dėl kaltės manos tėvai ir broliai žuvo,
Išgyvenau, didžiulio dėmesio į tai nekreipęs,
Tiktai rėkiau, kiek išgalėjau, būki mano mūza.

Pavargęs kėliau galvą į rugpjūčio dangų juodą,
Ir pamačiau jame mažutę mūsų žemę,
Ir daug tokių kaip aš joje gyvuojančių išvydau,
Ir daug tokių kaip aš joje bedalių...

Sugriuvo egoizmas ir tuštybė tarsi kortų namas,
Tada tik pirmąsyk jutau nepakeliamą dvasios skausmą,
Spiegiau, klykiau, kad net burna išdžiuvo,
Senai apkurto mano mūza, jos neprisišauksi...

--

y. -3 n. d.


p. s. kas per mada trinti? sunervino nuo ryto. plius svetainė tai veikia tai ne, tai galima įdėti kūrinį, tai ne. Runkelių sindromas.