kilobaitų srovėj

kilobaitų srovėj
mūsų žodžiai sudyla
kala dalgiais žiogai
tirštą vakaro tylą
ir belieka tiktai
virtualūs pasauliai
tarsi gysloj kliuksėtų
apgailėtinas kraujas
fiziologinis tirpalas
visas dirbtinis
vietoj to, kad pajustum
karštą lūpų kvėpavimą
švelniai rankų prilaikoma
tu nukristum į šilumą
kai pasauliui pradingstant
atsigert neįmanoma
aš daugiau negaliu
tu pratęski mane
mintyje ir sapne
smilkiny ir garse
ilgesy eilėse