žolininkė

Rytas dar tik brėško ir raudoni saulės spinduliai vos tesismelkė į mano kambariūkštį. Prabudau. įsiklausiau i sutrikusią tylą. Didžiuliame ąžuole, kurio šakos kasdien gano čiuplučius debesis po žydrą dangų, jau pypsi jaunikliai paukštukai. Be smulkiai virpančių spindulių kutinimo ir giesmininkų viskas skendėja žalioje tyloje, niekas netrikdo mano miego. Bet man, šešerių metelių damutei, akelės nesimerkia. Šiandien ypatinga diena, su mama kulniuosime pas miestelio žolininkę! Tam didžiam įvykiui išzyziau naują jupkutę, o tėtis nupirko batelius. Tokius gražučius, tokius mažučius, kaip Pelenės per puotą princo rūmuose! Jie vis dar guli suvynioti į rausvą popierių ir niekas niekas, net mama nežino, kad vakar, vėlai vėlai vakare juos buvau išsitraukusi iš didžiulės senelės skrynios ir gal valandą gerėjausi. Ach, kaip myliu tėvelį už tokią dovaną!
  Pilna artėjančios dienos jaudulio strykteliu iš medinės lovelės ir kuo tyliau, kad nepabudinčiau netoliesi šnopčiojančio broliuko, atveriu langines. Giliai giliai įtraukiu bebaigiančių nužydėti obelų kvapo. Ryto rasa maloniai atgaivina, o saulė paglosto tamsias garbanas. Valiūkiškai nusišypsau pakrūmėj lūkuriuojančiam ežiukui, o pati pamąstau, jog aušta graži diena. Kelionė bus maloni... Mano širdutė suspurda...
  Pabudus tėvialiams diena prasidėjo gan įprastai: teko nunešti brolio sužvejotą žuvelę katinui Rytui, patikrinti kiek apvalučių kiaušinukų padėjo mano putpelytės, palaistyti nuosavą gėlių darželį. Viskas kaip kasryt! Jau ėmiau nerimauti, tik pamačiau kaip
lange švysteli mano naujoji suknute ir rausvas lyg šilkinis popierius, tokio mažučio įvykėlio užteko, kad viską metusi tekina
pasileisčiau namolio. Grįžusi puoštis skubėjau kiek tik mano šešiametiškos jėgos leido, tačiau kartu nepamečiau apdairumo, gal
penkiolika kartų mamos klausiau ar atrodau graži ar net labai graži, o mama tik nusijuokdama apsukdavo mane aplink save ir
pabučiuodavo kaktelėn!
  Pagaliau! Pagaliau vidurdienis ir mes su mama užvėrusios baltučius savo sodybos vartelius, kuriuos tėtis tik užuvakar perdažė, iškeliavome neplatučiu kaimišku takeliu. Vis nenustygau vietoje, mamos klausinėjau kaip žolininkė gyvena, ar ji gera ar pikta, o gal josios namelis nematomas arba moka skraidyti. Man rūpėjo viskas, o mama lyg užsispyrusi! Vis kartojo, kad tučtuoj viską pamatysiu pati! Ir štai. Nedidukė aikštelė visa skendinti medžių paunksnėje, vidury stovi nedidukas nelabai kuo išsiskiriantis iš kitų
vienkemių trobų nameliukas, duris saugo matyt apylinkes drožinėtojo Petro padirbtas lapinas, o ant slenksčio mūsų lūkuriuoja paprasta bobulytė. Kaip ir visos kaimo močiutės - nei pernelyg aukšta, nei pernelyg graži. Paprasta senutė. Oi, jau ėmiau gailėtis kam tiek jaudinausi dėl paprastos bobutės, ūpas nukrito, o diena lyg ir apsiniaukė. Be didelio užsidegimo pasisveikinau ir vangiai įžengiau vidun.
  Prieangė irgi gana paprastutė, tik keletas  įdomybių patraukė akį. Ant sienos kabėjo dailiai išdrožinėtas paveikslėlis, o visa palubė
buvo išgražinta džiūstančiomis arbatžolėmis. O kvapas! Kvapas tai ypatingai nenusakomas. Aš per savo šešerius gyvenimo metelius pirmąkart tokį uodžiau. Atrodė, kad daugybė laukų ir miškų kvapų susirinko i bendrą susibūrimą!
  Senutė pastebėjo mano susidomejimą ir susimirkčiojusi su mamule paėmė mane už rankutės. Nukeliavome i nedidukę kamaraitę, čia buvo dar didesnis kvapų susirinkimas! Žolininkė pasiūlė arbatos. O aš apkerėta visko kas aplink mane vyksta negalėjau atsisakyti! Praėjo net neįsivaizduoju kiek laiko. Mes su senole jau draugiškai šnekučiavomės. Aš jos klausiau neįtikinamiausių dalykų, o ji man dar neįtikinamiau atsakinėjo. Kiek vėliau pasirodė ir mama. Mes dar ilgai ilgai gėrėjomės jau vakarėjančia diena ir nuostabia kompanija...
  Tiesą sakant, net neatsimenu kaip vėl atsiduriau savo medinėje lovutėje, tik pamenu, kad buvau prabudusi kažkur pusiaukelėj link namų ir sušnibždėjusi mamytei, kad ją pasakiškai myliu, turbūt vėl užsnūdau prigludusi prie švelnios jos krūtinės...