Sustojusi akimirka

Velniai griebtų, kaip noriu dar vienos pradžios dar vieno nenugyvento gyvenimo ... Net baisu darosi pagalvojus, kad aš taip kalbu... Ir dar su savimi. Galbūt pasakyčiau tai kam nors kitam, kai man labai trūktų dėmesio ar šilumos, bet dabar ... Kalbu sau tokius dalykus. Juk gyvenimas tai vienintelis mums suteiktas stebuklas šiame pasaulyje . Ir jis tik VIENAS toks... Jokių "iš naujo" ar "dar kartą" net negali būti.
Užsidedu savo žydras, storas, vilnones kojines ir laukiu stebuklo. Kokio? Dar pati nežinau. Kažko saldaus... Turbūt. Jaučiuosi tuščia. Manyje neliko nei meilės, nei neapykantos, nei pavydo. Viskas kažkur dingo ir dėl to man labai baisu. Bijau, kad turiu pripažinti jog gyvenau tik dėl jo. Ir dabar, pasirodo, kad  to gyvenimo man net nereikia. Laukdavau tulpių iš jo rankų, kiekvieno komplimento ar tik žvilgsnio, skirto man. Saldu ar ne? Žinau, žinau, kad saldu. Todėl ir baisu. Tik dabar supratau kokį saldų gyvenimą stačiausi. Niekada nemokėjau atskirti gero nuo blogo. Turbūt tik todėl, kad niekada neišgyvenau ko nors blogo. Nors... Vaikystėj praradau dalelę savęs, kai mirė mano šuniukas. Aš jį taip mylėjau... Žaisdavom iki paskutinės jo gyvenimo dienos. Kaip šiandien prisimenu: ateinu iki jo būdos ir kviečiu jį, kad atbėgtų pas mane, o jis guli užsimerkęs. Nesupratau dar, kad jis jau išskrido kažkur, kur gal jam bus geriau... Dar kartą jį pakviečiau. Nieko. Nusprendžiau prieiti arčiau... Pirmąkart mačiau jį tokį ramų, nejudantį ir kai supratau, kad jo jau nebėra pradėjau garsiai raudoti. Labai garsiai. Net kaimynai subėgo. Visą dieną gulėjau prie jo. Laukiau stebuklo. Laukiau kol jis atsikels ir su nosyte pakvies mane žaisti. Taip ir nesulaukiau...
Visos draugės jau išėjo. Taip tylu tylu... Kvepia smilkalais... Cinamonas... Šiandien toks rūkas. Gabės lėktuvas neišskrido. Turbūt ir mano neskris... Bet gal į vakarą jis išsilakstys. Man taip patinka jausti kad akimirkos sustoja, kad ir dabar. Rūkau cigaretę, žiūriu kaip už lango bėga laikas, bet ne pas mane... [color=brown Akimirka  sustojusi [/color]. Žinau tai... Jaučiu... Turbūt šiandien neatsistosiu nuo savo krėslo:)). Reikia dėtis daiktus. Gerti kavą. Palaistyti gėlytes. Palauks. Viskas palauks. Noriu dar žiūrėti... Į niekur... 
Kartais aš pasidarau tokia keista... Net pati savęs nesuprantu. Šokinėju iš laimės, o po akimirkos verkiu kiek tik akytės neša. Niekada nebuvau stovinti vietoj mergina. Viskas labai greitai atsibosdavo, mesdavau vieną, pradėdavau kitką. Niekada nenusistovėdavau ties vienu vaikinu... Bet tada atsirado jis. Nuramino mane.  Viskas, nebenoriu apie jį kalbėti. Einu pasidaryti kavos. Skambutis. Gabė. Apisašarojusi. Ją paliko Marius. Kodėl aš neverkiau? Juk man irgi buvo skaudu kaip ir jai, bet aš neverkiau. Kodėl. Galbūt man būtų dabar lengviau... Gabei tikrai labai blogai. Ji pas mane atvažiuoja. Bet aš taip nenorėjau svečių. Norėjau žiūrėti į balas, rūkyti, gerti kavą. Daryti tai, ką mėgstu daryti, kai būna liūdna...  Bet juk ji mano draugė.
Įlekia pro duris net nepaisbeldus (turi mano raktus). Atsisėda (tiksliau drėbiasi) ant mano krėslo ir laukia mano žodžių.
- Viskas bus gerai, - tariau.
- Bet, Beatriče, aš jį myliu ir tikrai mes nebesusitaikysime,- atsidusdama tarė Gabė.
- Nusiramink, ir papasakok kaip jūs susipykot, - tariau.
Prisimenu, kai mums buvo po 16-a metų ji susipažino su gražiausiu iš visos mūsų mokyklos vaikinu. Oi, kaip ji jį įsimylėjo. Maniau, kad jam jinai tik nuotykis. Šiaip, kad padidinti merginų sąrašą savo sąsiuvinyje. Jie gana ilgai draugavo. Gal du metus, gal daugiau. Ir tada ji suisterikavo, kad jis jos nemyli, nes visada žiūri į kitas (iš tiesų jis visada tik į ją žiūrėdavo) ir, kad ji jau nebegali to pakęsti. Turbūt ir dabar kažkas panašaus buvo. Bet Marius kitoks, esu įsitikinus, kad jie susitaikys...  Juk negyvensim dabar muilo operomis visi. Jau užtenka mano gyvenimas susipynė, o dar jos... Ar ne per daug ...
- Na supranti jis man neištikimas...
Pradėjau garsiai juoktis. Vėl panaši istorija... Jau, kad Marius neištikimas. Jis dar neseniai man prasitarė, kad norėtų vesti ją. O dabar neištikimas.
- Bėk tik greičiau pas jį... Jis gi nori tave vesti. Iš kur dabar jis jau pasidarė neištikimas??? Jis tave myli...
Ji pasižiūrėjo į mane nušvitusiu veidu, pabučiavo mane ir išlėkė. Myliu ją jau vien todėl, kad ji tokia. Neapsisprendusi. Nerandanti sau vietos. Ji tokia kokios visos draugės turėtų būti.
Einu ruoštis kelionei. Noriu pasėdėti ant to suoliuko ir sugrąžinti prisiminimus. Leisti jiems lietis laisvai. Noriu būti ten viena, tarp balandžių. Moteris tarp balandžių. Vieniša moteris tarp balandžių. Rudenį.