Balandžiai

Kartais nebegali pakęsti to, kas darosi namie. Tada girdi tik sienų aidą. Tuščią ir juodą. Sienos neturi ausų, tik aklumą.
Kai taip būna dažnai – laikas nešdintis.
Pro tvoros grotas net vaikų žaidimų aikštelė atrodo kaip kalėjimas. Negalvojau apie tai tada. Seniau. Kai dar žaisdavau kieme. Ir gerai. Vaikystė be pagiežos.
Už kiemo, žinojau, buvo gatvė. Perėjau per ją šimtus, ne, tūkstančius kartų. Riba. Riba tarp “čia” ir “ten”. Pirmą kartą jaučiau, kad galiu pasilikti “ten” visam laikui. Bet visada ateina toks laikas. Tik niekada nežinai ar tikrai jau. Niekada. Tik per vėlai, kai jau nebegali atsisveikinti. Tada, kai “čia” pavirsta “ten”.
Žiūrėjau į pralekiančias mašinas. Jos buvo ant ribos. Ant mano ribos. To nežinojo. Net jei sužinotų tai joms visai nerūpėtų. Tokie jau yra žmonės. Per daug bijo savo ribų.
Balandžiai ant gatvės atrodė kaip valkatos. Savarankiškai beieškantys išmaldos. Visą laiką. Neprarasdami optimizmo. Kvailas instinktas. Mašina juos išbaidydavo, jie pakildavo lyg maži dulkių gniutulėliai ir vėl nusileisdavo. Desperatiškai prisirišę prie vienos vietos. Amžinai grįžtantys. Su viltimi rasti ką nors nauja. Namai. Nederlingas asfaltas. Mano riba.
Apsigręžiau. Nedrįsau peržengti. Ne mano laikas. Jie tiesiog nebūtų supratę. Jie geriausiai jautė ribą tarp “čia” ir “ten”.
Vaikų aikštelė atrodė lyg maža salelė atitverta nuo aplinkinio pasaulio cinizmo.
Prieš peržengdama slenkstį pagalvojau, kad gal ji jau bus apsipratusi su mano auskaru liežuvyje. Nevisada viskas būna, kaip nori. Telieka desperatiška viltis…
- Grįžau, - nežinau ar ištariau, ar pagalvojau.
Sienos išgirdo.