50. Pasaka (Antras žygis)

50. Antras žygis

Pagaliau lovliai ir Mantas išsiruošė į antrą žygį. Šį kartą jie nutarė pagauti raganų valdovę ir išlaisvinti tikrąjį požemio karalių.
Susitaisę į kelionę, kaip ir pirmąjį kartą, visi susėdo ant raganos greitosios šluotos ir išskrido. Dar sodybos kieme su Pinčiaus lazdele užsibūrė taip, kad skrendant jų neveiktų raganų burtai ir kad skrendant Manto negalėtų paveikti nei šaltis, nei karštis. Šluota tebebuvo tokia pat gera ir per keletą valandų jie perskrido aukščiausius sniegynais apdengtus kalnus ir juoduojančius iš tolo giliausius tarpeklius, tamsiausius miškus ir liūnynus, sraunias upes ir plačius ežerus ir galiausiai išvydo toli kalnynuose rūkstantį ir ugnim spjaudantį didelį kraterį, kurio priedangoje ir turėjo būti Kaulo bobos nuolatinė buveinė.
Atskridę prie kraterio, jie keletą kartų iš lėto apsuko kraterio įdubą, paskui nusileido žemiau ir pamatė pievoje besiganančią kaimenę gražių arklių. Vidury pievos šuoliavo vienas atsiskyręs arklys, o ant jo nugaros sėdėjo keistas raitelis. Arklys kiek įkabindamas lėkė tolyn, ir jie pagalvojo, kad jam atsitiko kas nors negero. Tada nusileido dar žemiau ir tik tada pastebėjo, kad buvusi ant žirgo žmogysta visai nenušoko ant žemės, o kažkaip neįprastai, kai tik atsiskyrė nuo arklio, oru nuskrido prie juoduojančios kalne skylės, kurią dengė tiršti kraterio dūmai ir iš jo besiveržianti ugnis.
— Ar tik tuo raiteliu nebuvo apsimetusi mūsų ieškomoji raganų valdovė — Kaulo boba? — balsu galvojo ir kartu klausė iš Manto kišenės galvą iškišęs Žalis.
— Bet apie arklius mums niekas nieko nėra užsiminęs. Net Fimfa nieko nesakė. Argi Kaulo bobai kam reikalingas arklys. Ji iki valiai gali prisijodinėti ne ant arklio, o ant skraidančios šluotos? — suabejojo Mantas.
— O ką rodo krateris ir prie pat jo esantis urvas? Juk tai pati tikriausia raganos buveinė— įsikišo Juodis.
— Vieta tarsi ta pati, bet ant žirgo galėjo jodinėti ir atskridusi į svečius kokia jos draugė, kuri, pamačiusi mus, ko gero, išsigando ir nuskrido pranešti, kad prie kraterio pasirodė kažkas įtartino... — apibendrino Mėlynis.
— Jei ji mus pamatė ir dėl to nuskrido, mums bus ne kas... — nusiminė Žalis.
— Bus sunkiau, bet mes savo darbą vis tiek turėsime atlikti. Nėra ko perdaug ir nusiminti. Juk šiaip ar taip, mes vis tiek turėsime lįsti į tą jos lizdą ir susidūrimo su raganos galybe neišvengsime. Valanda vėliau ar anksčiau — nedidelis skirtumas, — ramino Mėlynis.
— Bet dabar geriau Kaulo bobai nepasirodyti, aš staigiai leidžiuos žemyn ir tuoj pat visi kokiam plyšy pasislėpkime, — pasakė Mantas ir jie tuo pačiu momentu atsidūrė ant žemės.
Tuo tarpu Kaulo boba iš tikrųjų, kai lovliai atskrido, jodinėjo ant savo dveigės kumelaitės. Tą rytą jai gerai sekėsi ir kumelaitė prie jos tarsi pradėjo priprasti. Ir kai ji, maloniai nusiteikusi jojo per pievos vidurį, kažkas, ji pajuto instinktyviai, keletą kartų pro ją praskrido. Bet ji buvo pakerėta jojimo malonumo ir nepakėlė akių apsižvalgyti. Ji tik pagalvojo, kad praskrenda koks didelis kalnų paukštis, bet paskui, kai tas kažkas nusileido žemiau, jai pasirodė — skrenda visai ne paukštis, o tarsi ir koks žmogus. Ji persigando, kad nebūtų čia pat sugauta ir pievos vidury viską metusi, ji staigiai nėrė į savo urvą. Apie netikėtai atsiradusį pavojų pasakė besnaudžiančiam savo sargybiniui — varnui, įpuolusi patikrino kambarius, durų užraktus, pasiruošė kovos ginklus, patogiai šalia varno įsitaisė urvo angoje ir stebėjo kas darysis toliau. „Jeigu per dieną bus ramu, sutemus pasiųsiu savo juodąjį varną, kad pakviestų kokias keturias pagalbininkes. Joms priešų nebėra ko toli ieškoti, jie patys atsikraustė pas mus. "