Peliukei

Kai realybės apsupty
Ištirpsta mitai praeities;
Lyg nesaldintos kavos puodelyje,
(kurio tu taip ir nelaižei),
Jautiesi kaip sapne,
(nors klykiančios ventiliacijos ritmai
ir trikdo palaimingą būvį);

Tu sutinki peliukę
Pilką,
Kurios net vardo nežinai,
Jau nekalbant
Apie jos būdą
Tylų;

Ji žiūri į tave šaltom akim
Lyg ko bijotų..
Ateities?!

Ir bėga per fortepijono klavišus
(tiktai juodus)
O tu
Taip norėtum ją
Laižyt

Lyg tą pieštuką
Pilką
Kuris užrašo
(mus?).