Tikrai ne apokalipsė

Akys jų
Slidžios, sotaus gyvenimo
Aliejais ištrintos
Žuvys, neršiančios prieš srovę,
Gyvenančios
Žaliuose dugno delnuose.
Ir žuvys prilipusios
Prie monitoriaus.
Ausys jų
Išpjaustytos kriauklės,
Kuriose ošia
Vienatvės vandenynas.
Ir kriauklės,
Kriokiančiai rijančios
Mūsų atliekas.
Jų nosis
Lietvamdžiai,
Sugedę telefonai tarp
Dangaus ir žemės.
Ir lietvamdžiai,
Kuriuose kas rytą
Begalybę
Maudos savižudžių sielos.
Jų rankos
Lininiai rankšluosčiai,
Į kuriuos tėvai
Įvinioja savo naujagimius,
O likimas išlukštena
Lyg saldainį
Už pusę karalystės,
Nepaleisdamas vieno galo.
Ir lininiai rankšluočiai,
Kuriais prieš Armagedoną
Saulė trins iki
Ryškiai raudonumo
Skruotus.

Tai tikrieji žodžiai,
Universali kalba,
Kuria susikalba
Šešėliai ir sielos,
Vaivorykštės galai,
Viešpats ir Jo Visagalio
Sukurtas akmuo,
Kurio Pats nepakelia.
Kas neplaukioja paviršiuje
Lyg lavonas,
Išmokęs plaukti.
Kas skęsta,
Jog net ilgiausios rankos
Nepajegtų nusvirsti iki pat
Dugno.