Pasaka "Ragana"

+  +  TETA RŪTA – PASAKOS VAIKAMS IR JŲ TĖVELIAMS PRIEŠ MIEGĄ -  ISTORIJA NR. I I  – “RAGANA”  +  +

Vieną kartą, seniai seniai, toli toli, tamsią naktį mirė vieno berniuko senelis. Senelio vardas buvo Antanumantas, o anūko - Juozumantautas. Prieš mirtį senelis Juozumantautui papasakojo vieną legendą, kuri jo giminėj buvo perduodama iš kartos į kartą.  Senelis gulėdamas mirties pataluose, supuvusioj troboj, drebančiom rankom ir kojom, anūkui pasakojo:

"Už dešimties kaimų, už dešimties ežerų ir dešimties aludžių, pačiame Gaidininkų valsčiaus gale yra didžiulis tamsus gudus baisus miškas. Aplinkinių kaimų gyventojai bijo prie jo artintis, nes, pasak senolių, miško būta prakeikto. Kažkur, jo viduryje, gyvena baisioji ragana Rūta. Pasakojama, kad ji anksčiau gyveno su žmonėmis kaime, ir darydavo stebuklus: versdavo vandenį midumi, o š... į duoną, išgydydavo luošus, padarydavo turtingais ubagus, laimingais - nelaimingus. Bet tamsūs ūkininkai ją pradėjo lazdavoti dėl raganavimų ir kartą norėjo sudeginti, todėl Rūta pabėgo gyventi toli į mišką, kurį vėliau prakeikė, kad pas ją nieks neateitų... Ir iš tikro, visi, kas tik ėjo miško link - dingo be žinios, arba grįžo leisgyviai ir pamišę, lyg durnaropių prisivalgę. Nuo tų laikų žmonės pasakoja vieni kitiems apie tą mišką, ir kad ten gyvena baisioji ragana Rūta, kuri gali daryti ir stebuklus. Deja, niekam nepavyko su ragana susibičiuliauti, visi norėję turtų ir laimės, patyrė skurdą ir kančią... Gal tau anūkai Juozumantautai kada pavyks pergudrauti raganos kerus ir užsitarnauti jos stebuklų... "

Senelis, iškarksėjęs visą istoriją, apsiputojo ir užsilenkė. Anūkas pergyveno dėl senelio Antanumanto bei ilgai galvojo apie jo paskutinįjį pasakojimą, tačiau metai bėgo, berniukas augo ir su laiku viskas pasimiršo...

Juozumantauto šeima gyveno labai skurdžiai ir nelaimingai. Tėvai buvo ubagai valkatos prasigėrę muzikantai, jie labai nesirūpino  vaikais, todėl mirus seneliui, Juozumantautas augo beveik be priežiūros... Jis taip pat vos netapo valkata prasigėrusiu. Slankiodavo po kaimus, vogdavo žmonių daiktus bei gyvulius, kad pragyventų, bet sulaukęs trylikos metų gavo netikėtą progą nuvykti mokytis amatų pas vieną senį vardu Jonupetrumantautas, katras gyveno sostinėje - Kaune. Juozumantautas pasinaudojo ta proga ir skubiai išvyko į miestą pradėti naujo gyvenimo, kurti savo ateitį.

Berniukas gyveno varganai, bet mokėsi daug ir sunkiai... Mokytojas Jonupetrumantautas buvo labai griežtas ir negailestingas, tačiau ir daug išmokydavo: Juozumantautas pats sau siuvo drabužius, kalė batus, iš molio lipdė sau namą. Po kurio laiko jis pradėjo dirbti pas žmones, meistrauti įvairius dalykus pagal užsakymus. Galiausiai, įgijęs pakankamai įgūdžių ir žinių, mažose dirbtuvėlėse, nulipdytose iš molio, pradėjo savo verslą. Iš to jis pragyvendavo... Juozumantautas buvo laimingas, visai pamiršęs savo artimuosius tolimam tolimam kaime, jis sau gyveno savarankišką civilizuotą miestietišką gyvenimą.

Metamas bėgant, Juozumantautas turėdavo vis daugiau ir daugiau laisvo laiko. Jis domėjosi kultūriniu gyvenimu, mokslu. Skaitė daug knygų lenkų kalba, kaip buvo išmokęs amatininkas Jonupetrumantautas. Sulaukęs dvidešimt penkerių metų susirado sau pačią, kuri buvo vardu Kazimieraonumantaute ir susilaukė su ja trijų berniukų - Kestumantautakazimiero, Pranukazimierualgimantauto ir pačio jauniausio, gražiausio ir protingiausio, kurio vardas buvo Reksas.

Visa šeima ilgai ir laimingai gyveno, bet kartą aplankė baisi nelaimė, kuri apvertė jų gyvenimą aukštyn kojom. Juozumantauto žmona, trijų vaikų motina Kazimieraonumantautė, labai sunkiai susirgo. Ji karščiavo, viduriavo, vėmė, lunatikavo bei visaip kitaip negalavo. Vyras jai samdė geriausius daktarus, pirko brangiausius vaistus, išbandė viską, išleido visas santaupas, bet niekas nepadėjo... Šeima galutinai prarado viltį susigrąžinti sveiką motiną, jų namus apgaubė amžinas liūdesys.

Juozumantautas labai mylėjo savo žmoną ir vaikus, jis žinojo, kad taip tęstis nebegali. Juozumantautas matė vienintelę išeitį, kuri buvo gan neprotinga ir savižudiška, tačiau nieko kito nebeliko, o dėl šeimos gerovės jis buvo nusiteikęs padaryti bet ką. Tada vyras savo žmonai papasakojo seną seną istoriją, apie raganą Rūtą, kurią išgirdo iš senelio. Juozumantautas vylėsi, kad tai gali būti jų išeitis, gal jis sutars su ragana dėl stebuklo, kuris padės išgydyti žmoną Kazimieraonumantautę. Taigi Juozumantautas nieko nelaukęs susidėjo reikalingiausius daiktus, truputį maisto, visas brangenybes ir likusias santaupas, kuriom jis tikėjosi papirkti raganą. Jis suruošė ir vaikus bei sergančią žmoną. Jie paliko namus ir traukiniu išvažiavo į tolimą tolimą kelionę...
 
Visa šeima, riedančiame ir dundančiame traukinyje, miegojo dieną naktį... Sapnavo gražiausius sapnus ir vylėsi, kad ras savo išsigelbėjimą. Galiausiai, po ilgos kankinančios kelionės, traukinys, visas pajuodęs ir prasmirdęs, sustojo Juozumantauto gimtinėje. Šeima išsilaipino ir išsitempę kuklią mantą stovėjo tamsiam tamsiam baisiam kaime. Juozumantauto žmonai ir vaikams, gimusiems ir augusiems mieste, viskas atrodė labai baugiai ir siaubingai. Jie ėjo mėnulio pilnaties apšviesta didelių didelių senų senų beržų alėja, kuri vedė link senųjų Juozumantauto namų.

Juozumantautas labai nusiminė neradęs savo motinos. Ji buvo jau senai mirus ir palaidota. Pasak brolio Vytautumanto, ji praradusi viltį dėl skurdo ir bado, važiavo į seną, legendomis apipinta mišką grybauti ir grįžo merdinti ir kliedinti. Tokia prabuvus kelias dienas, visai išprotėjo ir nugaišo... Juozumantautą išgąsdino ši istorija, tačiau jis dar labiau panoro išsiaiškinti raganos paslaptį, išgelbėti savo žmoną ir atkeršyti už motiną. Juozumantautas paliko savo šeimą pas brolį ir pasiilsėjęs, iš pat ankstaus ryto, iškeliavo į siaubingai tolimą, kupiną pavojų kelionę į iš viso siaubingai tamsų ir baisų, legendomis ir mirtimis apipintą mišką.

Juozumantautas labai ilgai keliavo pro dešimtį kaimų, plaukė per dešimtį ežerų, kol priėjo pirmąją aludę. Vyras, visas pavargęs, aplipęs visokiais šiaudais, šakalais ir kakalais, per stačius medinius laiptus, keturiom įropojo į senovinio tipo aludę. Vietiniai žmonės visai nenustebo jį pamatę, nes taip vaikščioti ir taip atrodyti čia buvo įprasta. Juozumantautas nuslinko iki baro, pasiėmė bokalą alaus ir ilsėjosi jį gurkšnodamas. Laikas neprailgo, vyriškis pasišnekučiavęs su visais aludės gyventojais ir atgavęs jėgas, traukė toliau į kelionę.

Juozumantautas toliau labai ilgai keliavo. Jis praėjo kelias trobas, pro kurių langus gąsdinančiai klaikiais žvilgsniais lydėjo kaimiečiai, bei lojo šunys pririšti tvartuose. Juozumantautas jautė, kad artėja prie prakeiktojo miško, tačiau per daug nesijaudino, nes prieš akis stovėjo dar viena aludė. Tai buvo dviejų aukštų medinis pastatas, suręstas iš storų eglinių rastų, šiaudų ir molio. Vyriškis užlipo laiptais ir drąsiai pastūmęs duris įėjo į vidų. Ten pamatė dar gražesnį vaizdą: ant sienų kabėjo miške (galbūt prakeiktam?) sumedžiotų gyvūnų galvos, kilimai patiesti iš meškų kailių, stalai ir suolai iš ąžuolo ir geležies. Juozumantautas žvalgydamasis nuėjo prie baro, kuris buvo aplaistytas alumi ir nubarstytas sudužusių stiklinių butelių šukėmis. Iš po baro išlindo stambus diedas besivalantis kruviną žaizdą rankoje. Juozumantautas užsisakė savo mėgstamiausio - putojančio alaus dideliame mediniame bokale. Supratęs, kad jau temsta ir šiandien toliau keliauti negalės, o čia turės praleisti visą naktį, jis užsisakė dar vieną bokalą, po to dar, ir dar...

Vyriškis sėdėjo, gėrė ir šnekučiavosi su kitais vyrais, katrie jį laikė tikru bebaimiu didvyriu. Aludės gyventojai pasakojo, kad anksčiau čia jau daug tvirtų vyrų yra praėję, katrie keliavo į užburtąjį mišką, tačiau nei vienas iš jų negrįžo... Ir jau senai visi bijo ten eiti, kai kurie keliautojai, prisiklausę istorijų ir persigandę apsisukdavo ir grįždavo namo arba pasilikdavo čia... Visi spaudė Juozumantautui ranką, kėlė už jį bokalus ir liūdnai peržegnojo...

Taip vyrai linksminosi visą vakarą, bet staiga jų šnekas ir juokus nutraukė iš toli, nuo pat miško, negirdėtai siaubingais balsais staugiantys vilkai. Jųjų kaukimas žmones gąsdina jau nuo labai senai. Senoliai pasakoja, kad tai, galbūt, prasidėjo dar tada, kai protėviai išvarė raganą į mišką...  Juozumantautas, visas girtas ir vos pašnekantis pasuko galvą į lango pusę. Jis pamatė šviečiantį pilnaties mėnulį. Tai truputį gąsdino, bet girtiem žmonėm laikas neprailgo ir niekas nesijaudino. Trumpa vasaros naktis ėjo į pabaigą, mėnulis blanko ir horizonte pasimatė pirmieji saulės spinduliai. Išaušus rytui viskas pamažu aprimo, vyrai toliau mieguistai šnekučiavosi ir gėrė alų. Kai visiškai išaušo, Juozumantautas, truputį prasiblaivęs iškeliavo toliau. Jis nusprendė, kad užteks lankyti kiekvieną sutiktą aludę - dabar jis keliavo tiesiai į prakeiktąjį užburtąjį tamsųjį baisųjį mišką.

Juozumantautas linksmai žygiavo, ir neužilgo jau buvo prie pat miško, bet ir čia jis vėl pamatė aludę. Tai buvo pati paskutinioji, prie pat miško ir atrodė labai neįprastai ir viliojančiai. Vyriškis pagalvojo, kad reikia paskutinį kartą pasilinksminti, nes galbūt jis nebegrįš niekad - nežinia, kokia nelaimė jo gali laukti... Taigi Juozumantautas nuėjo į paskutinę aludę.

Tai buvo sena apdegus apgriuvus medinė troba su iškaba, kurioje buvo nupiešta ragana su alaus bokalu. Trobos langai užkalti, pro platų, pajuodusį kaminą ruko tiršti dūmai.

Juozumantautas atidarė storas medines duris, apkaltas geležinėm plokštėm, ir įėjo į kabaką. Viduje buvo gan jauku. Lankytojų nedaug. Juozumantautas, atsisėdo prie baro ir užsisakė pačio geriausio, ko tik ten yra. Senas barmenas be plaukų, be dantų ir be vienos rankos, įpylė jam raudono gėrimo, paskui įsipylė ir sau, atsisėdo priešais Juozumantautą ir pradėjo pokalbį. Senis barmenas pasakojo Juozumantautui apie prakeiktą mišką, kiek ten daug žmonių yra žuvę ir kiek keistų nutikimų yra buvę prie miško jam ir jo draugams. Senio barmeno vardas buvo Pranyslovas. Jis buvo vietinio kaimo gyventojas, todėl daug tekdavo vaikščioti prie miško. Pranyslovas pasakojo apie savo jaunystę, kad vieną kartą, vakare, ganė gyvulius ir jam pritrūko žolės, todėl nugynė karves, ožkas ir kiaules netoli miško, kur buvo labai graži pieva. Viskas buvo gerai, bet tik iki tol, kai atėjo vidurnaktis. Gyvuliai, persivalgę pamiškės augalijos, pradėjo keistai elgtis, jo nebeklausyti. Galiausiai visai išprotėję pradėjo puldinėti patį piemenėlį Pranyslovuką. Taigi tada jis ir neteko rankos...

Barmenui patiko Juozumantautas. Savo pasakojimu, senis bandė jį suprotinti ir atkalbėti nuo ėjimo pas raganą, bet pastarasis tik numojo ranka ir užsisakė dar to raudono gėrimo prieš kelionę. Juozumantautas manė, kad geria vyną, bet tada senis barmenas Pranyslovas papasakojo dar vieną dalyką - kaip jau sakė ankščiau - per tą prakeiktą mišką yra žuvę daug žmonių, o Pranyslovas ir jo šeima gyvena netoli to miško. Taigi jiems dažnai tenka aptikti negyvėlių. Iš pradžių, negyvėlius tiesiog palaidodavo, bet jų vis daugėdavo ir daugėdavo. Pranyslovams nebuvo jėgų daryti tiek kapų ir laidotuvių, todėl jie pradėjo palaikus tempti į barą, kad sudegintų didelėje krosnyje. Taip jie darė ilgą laiką, tačiau paskui kažkaip sugalvojo, kad galima būtų iš to ir pasipelnyti - juk niekam nepakenktų. Taigi, Pranyslovas, iš rastų negyvėlių mėsos pradėjo savo bare daryti užkandžius, o iš jų kraujo sumaišyto su spiritu - labai skanius alkoholinius gėrimus. Iš pradžių jis kiek pergyveno, bijojo, kad tai lyg ir pasityčiojimas, išniekinimas, bet maistas patiko jam ir baro lankytojams. Negyvėlių Pranyslovai randa dar ir dabar, todėl verslas klesti, apylinkes švarios ir visi patenkinti.

Juozumantautas gal kiek nustebo išgirdęs šį pasakojimą ir susimąstė, kad vieną dieną kažkas čia gali gerti ir jo kraują, tačiau nepergyveno, o tik dar užsisakė to gėrimo, nes jam irgi patiko. Išklausęs visas barmeno istorijas, pamokslus ir atkalbinėjimus, galiausiai su juo atsisveikino ir išėjo.

Juozumantautas buvo gan girtas, todėl nesibaimindamas keliavo ir jau žengė prakeiktojo miško takeliais. Pro aukštų plačių storų medžių šakas švietė menulio pilnatis, o aplink tvyrojo tyla. Juozumantautas pajuto, kad vis greičiau ir greičiau plaka jo širdis. Jis girdėjo po kojomis šlamančius lapus ir traškančias lūžtančias šakeles. Jis ėjo vis lėtindamas žingsnį. Gilyn į mišką buvo vis tamsiau ir tamsiu, aplinka jam pradėjo kelti nerimą. Galiausiai Juozumantausas prieš akis pamatė tris takelio išsiskyrimus.  Prie kiekvieno jų buvo įkaltas ženklas su medine lentele. Juozumantautas priėjęs arčiau, atidžiai viską apžiūrinėjo. Prie pirmojo takelio buvo parašyta "beprotystė", prie antrojo - "mirtis", o prie viduriniojo - "Ragana Rūta (nusivalyti kojas ir eiti tiesiai)". Juozuamantautas susižvalgė ir atsigręžęs pastebėjo, kad nebesimato takelio, kuriuo jis atėjo. Juozumantautas suprato, kad kelio atgal nėra. Jis jau seniai tai buvo numatęs ir seniai žinojo savo pasirinkimą. Taigi, truputi sunerimęs vyriškis žengė keliuku pas raganą...

Vyriškis ėjo lėtu žingsniu per mažą miško takelį grįstą akmenukais ir pagaliukais. Netoliese jau matėsi nedidelė troba, iš kurios, pro langą, sklido šviesa ir girdėjosi senos raganos krenkščiantis juokas. Juozumantautas apsidžiaugė, kad beveik be problemų, sveikas ir gyvas pasiekė raganos namus.

Aplink augo visokios keistos žolelės ir gėlelės, o pati troba atrodė labai baisiai ir myyystiškai. Ji buvo pastatyta iš vis dar augančiu medžių, gyvulių kailių ir gal net žmonių kaulų. Atrodė, tarsi troba buvo įaugusi į žemę, įsisiurbusi į mišką. Juozumantautas, truputi baimindamasis, priėjo prie trobos. Jis atsistojo prie lango ir žiurėjo į vidų, kur pamatė raganą Rūtą!

Ragana buvo visa sudžiuvusi, baisi sena boba apsiškarmalavusi tamsiom drapanom, su ilgais žilais išpešiotais plaukais kurie buvo keistai susukti, kaip kažkokie pagaliukai veltinukai.... Ji lakstė po trobą ir nešiojo kažkokias žoleles, dėjo jas į verdantį katilą pakabintą pečiuj. Iš katilo veržėsi tiršti dūmai burbuliavo kunkuliavo vanduo... Juozumantautui tai atrodė labai paslaptyyyngai. Galiausiai jis įsidrąsino ir pasibeldė į supuvusias raganos trobos duris.
- Ka ten yr? - tyliai paklausė senės balsas už durų.
- Aš Juozumantautas. Atvykau pas jus iš labai toli, norėdamas susitarti dėl pagalbos savo žmonai bla bla bla... - visą savo istoriją vos neuždusdamas išpasakojo vyriškis. Ragana nuėmė storą lentą laikančią duris, atrakino šešias surūdijusias spynas, įsileido drebantį išblyškusį Juozumantautą vidun ir pasodino prie stalo.
- Aš suprantu tavo problemą. Nedaug tokių žmonių buvo, kur ėjo pas mane ne sau turtų prašyti, o kurie norėjo padėti kažkam kitam, - tyliu prikimusiu balsu kalbėjo sena ragana, - nereikia čia jaudintis, žinau, kad apie mane sklinda daug blogų kalbų, tačiau aš niekam nenorėjau pakenkti. Visi tie žmonės pasirinko patys, aš jiems suteikiau progą... Tačiau... Dabar žmonės kažkokie kitokie, jų sielos ir protai nebesupranta ir nebepakelia  burtų galios... Prieš šimtą penkiasdešimt metų mano stebuklų dėka daug žmonių tapo laimingi... Tada mane visi gerbė ir niekas nebijojo...

Ragana Rūta pasakojo ir stoviniavo prie verdančio puodo su kažkokiom žolėm, iš kurio sklido keistas, truputį aitrus, svaiginantis kvapas.
- Aš galiu padėti tavo šeimai, - toliau, jau rimtesniu balsu kalbėjo sena ragana, - tačiau tai pavojinga, ir tai tau kainuos brangiai... Ragana peržiurėjo visas Juozumantauto atneštas brangenybes ir aludėse išleistų pinigų likučius, užlipo aukštai ant pečiaus ir iš ten ištraukė kažkokios sudžiuvusios žolės, kurią sutrupino ir vyniojo į popierių...

Ragana darbavosi ir pasakojo savo svečiui apie burtus ir paslaptis, senovės išmintį, taip pat apie savo nelaimingą, liūdną ir vienišą gyvenimą, mat ji neturi nei draugų nei artimųjų, visi jos vengia ir bijo... Galiausiai Rūta padavė Juozumantautui ilgą tūtelę, kurioje buvo suvynioti tie keisti augalai, liepė įsikasti į dantis ir kalbėdama, kad tai jam padės, su karštom žarijom iš pečiaus uždegė vieną tūtelės galą. Juozumantautas kiek nustebęs ir nežinodamas, ko tikėtis, atsargiai traukė smilkstančių žolelių dūmus... Jis juto kažkokį aitrų lengvumą, kuris persiskverbė per jo kūną ir svaigino galvą. Juozumantautui vis blanko ir blanko vaizdas, viskas aplink tarsi plaukė... Pečius su puodu, keistai iš viršaus žiūrintis raganos Rūtos veidas, juodas raganos katinas ar šuo... Juozumantautas suprato, kad jau nebesiorientuoja ir vis gimsta gilyn į kažkokią viliojančią nežinią. Toliau prieš akis pradėjo plaukioti jo žmonos atvaizdas, vaikai, kažkokie gyvuliai ir galiausiai viskas užgeso, Juozumantautas nuskendo burtų gniaužtuose...

Juozumantautas nenumirė. Jo organizmas, užgrūdintas nuo vaikystės gyvenimu kaime, atlaikė burtų galią. Jis pamažu blaivėjo. Akyse vis ryškėjo senos medinės supuvusios grindys, bet vis dar labai skaudėjo galvą. Jo akyse šmėstelėjo kažkieno purvini kaliošai. Kažkas vaikščiojo po kambarį. Vaizdas dar labiau ryškėjo, tačiau atsistoti ar pasukti galvą vis dar nebuvo jėgų.
- Kur aš? -  Pats nežinodamas ko, paklausė Juozumantautas. Pirma pasigirdo krenkštimas, paskui kažkieno balsas:
- Tu namuose, brangusis Juozumantautai, - prabilo kažkieno balsas. Juozumantautas staigiai pakėlė galvą ir pamatė prieš save stovinčią seną seną, baisią baisią bobą. Juozumantautas labai persigando. Jis pagalvojo, kad tai yra baisioji ragana, ir dabar jis pasmerktas mirčiai, bet ta boba, lėtai vartaliodama liežuvį, susenusiu švepluojančiu balsu, jam  paaiškino, kad ji yra jo žmona, Kazimieraonumantautė.  Ji pasakojo, kad Juozumantautas prieš penkiasdešimt metų buvo išėjęs į prakeiktąjį mišką pas raganą laimės ieškoti, tačiau grįžo leisgyvis ir išprotėjęs. Pasakojo, kad jis dažnai prabunda ir nieko neatsimena. Juozumantautas niekaip negalėjo patikėti, netgi tada, kai pamatė save veidrodyje: jis atrodė kaip šimtametis senis su išpuvusiais dantim, visas sudžiuvęs, susmyyyrdęs... Jis vaikščiojo visą dieną kaip numirėlis ir mąstė apie visą gyvenimą, kaip galėjo taip nutikti, ir kas atsitiko su ragana... Bet niekas neatėjo į galva. Jis tik prisimena, kaip gėrė su vyrais aludėje, lyg tai būtų buvę vakar... Juozumantautas nusprendė eit miegot. Galvojo, kad ryte praskaidrės galva ir viskas bus aiškiau, vis dar tikėjosi, kad gal tai sapnas ar alkoholio poveikis... Tačiau ir kitą dieną Juozumantautas buvo tas pats šimtametis senis. Jis vaikščiojo po pasikeitusį senąjį kaimą, viskas atrodė svetima: žmonės, gamta, aplinka... Žmona jam nieko daugiau nepapasakojo, nes pačiai jau buvo virš šimto metų, visa serganti ir merdinti sunkiai suregzdavo koki žodį, o vaikai senai užaugę ir palikę namus.
  Taip praėjo visa Juozumantauto diena, po to kita, po to savaite, metai... Senis gyveno savo varganą gyvenimą vaikščiodamas supuvusioj troboj, kraudamas mėšlą tvarte... Iš atminties išvis išnyko senieji prisiminimai, tačiau prieš pat mirtį, senį Juozumantautą aplankė jo jauniausias sūnus - Reksas. Juozumantautas savo sūnui papasakojo visą istoriją apie prakeiktąjį mišką ir raganą Rūtą, kaip tai jam pasakojo jo senelis. Iškarksėjęs visą istoriją, senis Juozumantautas apsiputojo ir užsilenkė.

(2003)