Adomo obuolys

Šiandien, nežinia kodėl, pradėjau galvoti, kad man reiktų įstoti į feminisčių klubą. Kovoti už moteris. Kvaila, bet realu. Ir man nesvarbu, ką galvos kiti. Ir viskas dėl to, kad  jis jau savaitė po to įvykio nepasirodė. Gal tas ramunės lapelis kaip tik buvo labai blogas ženklas. Nors ne, netikiu. Žinau, kad jam jau trūksta mano karamelės prisirpusių lūpų. Einu pasivaikščioti. Reikia apsipirkti. Šįvakar noriu būti graži. Eisiu į klubą. Su savo draugutėm. Pagaliau, jeigu jis man neskambina ir nepasirodo reikia jį pamiršti.

    Roberto Cavalli džinsiukai, Dolce&Gabbana batukai (žydri su ružavais taškiukais) ir Chanel bliuskutė. Galiu sau tai leisti. Esu moteris, kuri mėgsta puoštis. Mėgstu būti gražiausia. Ir todėl stosiu į feminisčių klubą. Įkalbinsiu ir savo drauges. Arba ne. Mes atidarysime gražių, tačiau vienišų moterų klubą. Vienišų moterų klubas. Bet gal geriau ne. Tai būtų žema. Reikės paskambinti Gabei. Pasitarsim. Juk vis dėlto geriausia draugė... Bent jau, kai rūkom mėtines cigaretes.
Kai grįžau namo, prie savo buto durų radau laiškelį. Galvojau, kad nuo jo. Turėjau nusivilti. Raštelis nuo Gabės. Negalėjo man niekaip prisiskambinti, todėl paliko raštelį. Ji su savo draugu ryt išskrenda į kalnus, slidinėti. Todėl norėtų, kad mes visos penkios šiandien susitiktume. Bet aš noriu šėlti. Kodėl jinai būtent rytoj išsirinko skrydį? Aš nenoriu, kad ji išsristų. Man reikės jos ... Renkantis vakarinę suknelę Roberto Cavalli parduotuvėje.
Darausi šlykšti. Visada, kai man blogai ir mano rožinės tulpės giliai širdyje pradeda vysti darausi šlykši, nes nenoriu būti menka ir visų mindžiojama. Maniau pakelsiu sau nuotaiką apsipirksiu, bet deja.... Visąlaik galvoju tik apie jį... Pasiilgau jo... Noriu į Paryžių. Ten su juo praleidau gražiausias savo gyvenimo dienas. Kai mes vaikščiojome Monmarto kvartale ir atsisėdom ant suolelio, kur aplinkui buvo pilna karvelių. Tada prišoko kažkoks fotografas ir nufotografavo mus ten besibučiuojančius. Dar dabar turiu tą nuotrauką. Skrisiu į Paryžių jau rytoj. O šiandien su savo draugėmis pasidarysime pižamų vakarėlį pas mane namuose. Reikia paskambinti ir užsisakyti bilietą. Reikia paskambinti draugėm ir pasakyti, kad jau lėktų pas mane. Turėsim ką papasakoti. Reikia... Reikia.... Reikia pralinksmėti...
Visos jau susirinkom. Geriam vyną žvakių šviesoj susėdusios ant žemės ratuku. Labai šilta atmosfera. Bet kažko trūksta. Šuniuko. Taip, tikrai. Kodėl aš niekaip negaliu jo pamiršti?? Gabė pradėjo pasakoti apie savąjį Marių ir kaip jie slidinės kalnuose. Nors ji ir nuostabiausa mano draugė, nelabai gridžiu, ką ji pasakoja. Tik ką pastebėjau, kad visos rūkome tas pačias mėtines cigaretes... Garsiai nusijuokiau. Visos į mane pasižiūrėjo ir visai nenustebo. Žino, kad man būna...
- Beatriče, gi žinai, kad jis be tavęs kaip be oro... Tuoj pasirodys, mes tuo įsitikinusios, juk radai ramunės lapelį, - Gabė už visas tarė man šiuos žodžius.
Nusišypsojau. Prieš savaitę ir aš buvau tuo įsitikinusi, bet jau nebe šiandien... Bet noriu linksmintis. Todėl tarsi įsitikinusiu balsu joms pritariau, kad taip ir yra ir pasiūlau tostą už mūsų draugystę. Už tuos penkis metus nuo dailės gimnazijos laikų ir dar dabar... Mes vis dar kartu... Nors penki metai nėra tiek daug, bet visvien aš jas myliu labai. Noriu, kad mes ir toliau būtume tokios geros draugės... Gabė, Ana, Beata, Inga ir aš. Mes tarsi vienas didelis obuolys. Adomo obuolys Viena visuma... Nežinau, ar išgyvenčiau be jų. Be Anos nebūtų įdomu keliauti po kalnus (ji bijo aukščio). Be Beatos nebūtų taip linksma vaikščioti po senamiestį (nepraeinam nei vieno antikvariato). Beata. Ji pati pesimistiškiausia iš visų, kiek tik gali būti, todėl labai linksma su ja liūdėti. Jeigu ne Inga, kaip aš bėgčiau krosą. Tik ji su ryto rasa stovi prie mano namų durų ir skambina į duris tol, kol mes neišbėgam. Jeigu ne ji, galėčiau stoti į storulių klubą.
Paryčiais užmigom. Labai ilgai šnekėjom apie gyvenimą ir apie visus jo kriterijus. Išgėrėm tris butelius raudono vyno. Demonstravom madas mano rūbų spintoje. Žaidėm gaudynes. Džiaugemės, kad pagaliau ir vėl esame visos kartu... O aš džiaugiausi, kad nors trumpam pamiršau jį...
Jos dar visos miega. Jau septynios. Aš sėdžiu ant savo mėgstamiausio pagalvėlių fotelio, kuris yra priešais didelį langą, pro kurį atsiveria visas senamiesčio vaizdas. Rūkau. Savąsias mėtines cigaretes. Galvoju, kaip buvo gera šiąnakt. Kaip bus gera šiandien Paryžiuj. Patinka taip anksti atsikelti ir stebėti vos kelis gatvėje praeinačius žmones. Matyti, kaip rūkas apdengia gatves. Matyti tai, kas man taip miela širdutėj. Tik dabar pajutau, kad gyvenu... Gyvenu...