Perėjos teroristas

- Uff, už 13 tūkstančių kredų galėčiau ir pačiam imperatoriui pasturgalį atspardyt, – sumurmėjo Otanas, drebančiomis nuo įtampos rankomis traukdamas kelių colių pločio diskus, bei keikdamas akis užtvindžiusį prakaitą. Kažkada jis dirbo panašų darbą, skirtumas tas, kad anksčiau išminuodavo bombas, na o dabar... Įsitikinęs, kad visos valdymo centro apsauginės funkcijos dar kurį laiką bus neveiksnios, atidarė pagalbinį skydą ir laikydamasis nurodytų instrukcijų, prie šarvuoto paviršiaus pritaisė sprogmenis. Atsargoje turėdamas gerą pusvalandį, teroristas atidžiai apsidairė, susirinko išsibarsčiusius įrankius ir neskubėdamas patraukė persikėlimo kabinos link.
Teoriškai, koncentruotas smūgis suardys šarvuotą aptvarą ir vėdinimo kanalais pasiekęs pagrindinį energijos reaktorių, išnešios visą stotį velniop.
Šiais laikais, kai kelionės laineriais tarp planetų trukdavo iki kelių savaičių, savo žodį tarė inžinieriai, sukūrę „Perėjimo“ stotis. Į naujas planetas laivai atgabendavo reikiamą įrangą ir viską sumontavus, kelionė žmogui perėjos tuneliais tetrukdavo keletą minučių. Naujausių apsauginių sistemų valdomi vidaus bei išorės ginklai, sarginiai robotai, superatsparaus metalo sienose įmontuoti detektoriai – visa tai atbaidydavo nuo bet kokių bandymų apiplėšti, suniokoti ar kaip kitaip pakenkti šiems inžinerijos stebuklams.
Prieš įeidamas į kabiną, Otanas pateikė visą sistemą apkvailinusią pirmo rango techniko kortelę robosargui, pasičiupo muitinės patikrinimą įveikusį krepšį, su loginėse plokštėse įmontuotais sprogmenimis ir ištaręs sekančios, sąraše pažymėtos planetos pavadinimą, pranyko iš portalo, lydimas  negarsaus pokštelėjimo bei šviesos blyksnio. Otanui nuolat persikėlimo būsenoje sukdavo vidurius, tad prarijęs organizmo veiklą stabilizuojančią kapsulę, iš krepšio ištraukė juodą delno dydžio pultelį ir surinkęs tik jam vienam žinomą klavišų kombinaciją, nuspaudė pagrindinį jungiklį. Teroristas tegalėjo įsivaizduoti, kaip skaisti, iki žvaigždės temperatūros įkaitusi masė akimirksniu užtvindo visą stotį ir sunaikina šią su visais žmonėmis.

*    *    *    *

... - Sumokėsime 2 tūkstančius, - dalykišku tonu kalbėjo senyvo amžiaus vyriškis, pirštais barbendamas i naują ąžuolinį stalą. -  ... likusius po darbo. Jums bus duotos instrukcijos, reikiama įranga bei identifikacinės kortelės. O dabar apribojimai...
Otanas stengėsi nerodyti baimės bei suturėti virpančias rankas, mat reikalų jis turėjo su pačia šeimos gildija, kurios prisibijo ir galaktikos teisėsaugos vaidmenį atliekančios kosmoso gvardijos. „Kažin ar jie ilgai su manimi terliotųsi“ mąstė teroristas. „Nors už tryliką tūkstančių galėsiu ramiai iki mirties pratempti... “
Taigi jis sutiko. Tiesa, pasidomėjęs savo būsimos veiklos rezultatais ganėtinai nustebo - duotame saraše figūravo planetos, turinčios tik po vieną „Perėją“. Tarkim, stotis per valandą priimdavo apie 10 tūkstančių keliautojų, o nenutrūkstamas jų srautas šį skaičių per parą padidindavo iki 200 tūkstančių. Ir taip nieko neįtariantys turistai, verslininkai, kiti įvairiausių priežasčių keliauti turintys žmonės, ištisas dvi savaites liesis perėjimo tuneliais, nukreiptais į jau nebeegzistuojančią, sunaikintą stotį. Kur jie pasidės, buvusiam išminuotojui taip ir liko neaišku, mat inžinierių raštus suprasdavai tik tada, kai jie patys to norėjo. Dvi savaitės -  būtent tiek laiko praeis, kol artimiausią planetą pasieks pranešimas apie neįsivaizduojamo mąsto katastrofą.
Otanas neabejojo, kad tie psichai nusamdė ir daugiau tokių kap jis. Vistik korta mesta, ir darbas turi būti padarytas, tad tikėdamas dažnai jį lydinčia sėkme, iš gildijos dangoraižio išėjo apsikarstęs sprogmenimis.

  *  *  *  *

Pagal sąrašą tai buvo paskutinė planeta. „Golitas – žiemos sostinė“ – perskaitė reklaminį bukletą teroristas, ir kaip jau tapo įprasta, išdėliojo sprogmenis.
„Žmonės visiškai priklausomi nuo kasdien per stotį tiekiamų maisto atsargų bei įrangos. Planeta turi kurortinės statusą, visur tik ledas ir sniegas, o slidinėjimo takai traukia tuntus turistų į šį nuošalų galaktikos užkampį. Iki artimiausios žmonių gyvenamos planetos – laineriu metus laiko trunkanti kelionė, todėl tikimąsi, kad visi gyventojai mirs. Inžinieriai kraupiai sumokės už pernelyg didelį pasitikėjimą savo jėgomis, jų nuomone, neįveikiamos stotys - viena po kitos žlugs... “ Otanui jau seniai atsibodo šie ligoto žmogaus parašyti sapaliojimai, tad nors ir abejodamas dėl jam priklausančios kredų dalies atgavimo, nusprendė kuo greičiau užbaigti šį suknistą darbą.
Išėmus iš krepšio paskutinį sprogmenį ir pritvirtinus  prie sienos, pasigirdo pratisas kauksmas, akimirksniu deaktyvavęs apsaugą užmigdžiusią techniko kortelę. Visame pastate įsijungė sirenos, automatinių ginklų vamzdžiai it paklaikę puolė sukiotis, ieškodami taikinio. Negana to suveikė pultas ir aktyvavęs sprogmenis susilydė į vientisą metalo luitą.
Keikdamasis Otanas paspyrė šį niekam tikusį įtaisą ir puolė brautis link kabinų, tačiau šį kartą jau veikianti apsauga nutraukė energijos tiekimą į perkėliklius, ir aklinai uždarė visus išėjimus. Klaikiai sustūgęs iš nevilties teroristas puolė i techniniam remontui skirtą šachtą, ir lazeriniu pjautuvu akimirksniu pradeginęs aliuminę plombą, šoko i elektrinį vėžimėlį. Dėkui dievui, šachta priklausė šalia stoties esančiam pagalbiniam pastatui, tad vežimėlis turėjo nepriklausomą nuo „Perėjos“ energijos tiekimą. Lėkdamas pasiutusiu greičiu, Otanas vis dirsčiojo atgalios, ar nepamatys jį besivejančios ugnies jūros. Jis kaip tik pasiekė pagrindinius angaro vartus, kai ūmai pasigirdo duslus grumėjimas, ir po jo sekusi smūgio banga pakėlė teroristą ir bloškė į už kelių šimtų metrų stūgsančias pusnis.

  *    *    *    *

- …Tiksliai žuvusiųjų skaičiaus kol kas pasakyti dar negalime – girdėjosi susijaudinęs pranešėjos balsas, - tai neapsakoma katastrofa… tiesiog nerandu žodžiu kaip jums apsakyti, ką regiu savosiomis akimis… iš gretimų pastatų vis dar traukiami kūnai, visur girdisi aimanos bei klyksmai…
Otanas ištiesė ranką ir raukydamasis iš skausmo, išjungė imtuvą. Nors gulėjo ligoninėje, aptvarstytas nuo galvos iki kojų, jo veidas buvo iškreiptas šypsenos. Pirmiausia, jis liko gyvas, jau vien dėl to reikia pasidžiaugti, be to, viena iš gražiųjų seselių, norėdama pralinksminti pacientą prasitarė, kad dėl didėjančio turistų atvykimo skaičiaus, neseniai į Golitą atgabenta visa, naujos stoties statybai reikalinga įranga. Tad po kelių savaičių, jis jau galės keliauti namo…
Teroristas vis dar šypsojosi – namo jis nevyks. Pirmiausia jis nusprendė nukeliauti į vieną tokią suknistą planetą, kurioje stovi gana  nemažas šeimyninis pastatas, kuriam tikrai į porą tiks viena kita megatoninė bombikė…
Prieš išsijungdamas sužeistasis mintyse padėkojo jį globojančiai sėkmei ir galvodamas apie būsimą kerštą, nugrimzdo į gilų miegą.