Tai nebaigtas kūrinys, tiesą sakant, reikia dar daug jėgų ir darbo, kad jį pabaigčiau Tačiau aš labai noriu sužinoti Jūsų, gerbiami skaitytojai, nuomonę, todėl nusprendžiau pateikti mažą dalelę šio kūrinio Jūsų teismui. Tai pirmasis mano bandymas kurti tokio tipo kūrinį, nežinau jokių taisyklių ir kūrybos „dogmų“ tiesiog nuoširdžiai rašau iš savo širdutės. Tikiuosi Jums patiks, laukiu Jūsų atsiliepimų. Būkite griežti ir kritiški.
Kūrinio situacija: pagrindinė veikėja penkiolikmetė Sandra gyvena pas tetą, nes abu tėvai žuvo, kai mergaitė buvo visai maža. Teta ja nuoširdžiai rūpinasi. Iki šiol jos puikiai sutarė, bet Sandrai tapus paaugle, viskas pasikeitė. Ji jaučiasi nesuprasta, nes gauna pylos už vėlyvus išėjimus, „linksmas“ šventes su neaiškios reputacijos draugais. Paauglė mano, kad teta jos nekenčia, kad viskas būtų kitaip, jei ji gyventų su tėvais. Negana to, jos nesupranta vaikystės draugė Aistė, blaiviau matanti gyvenimą ir bandanti atvesti seną bičiulę į tiesos kelią. Sandra palūžta, ima mąstyti apie savižudybę.
(Sandros namai; Sandros ir tetos pokalbis po audringai praleistos nakties)
SANDRA
Pasiilgau vakaro be vėjo skonio lūpose.
Kas jį atėmė – be rūpesčių žmogus,
O man mintys ant tiesos svarstyklių supasi...
Ak, moralės normos – sauso smėlio pilys,
Šiandien tikra, o rytoj – vien dūmas.
O pasauli, neįmenama mįslė esi!
Man dienos šviesa blausi,
Ilgos naktys – tik kančių namai,
Ir energijos kas dieną netenku
Lygiai taip kaip mirštantis netenka,
Tad vienuolikos eilučių nepakanka
Mano sielvartui šįvakar išsakyt.
TETA
Kam žudai mane savu sarkazmu?
Tavo dienos saulėtos
O naktys saldų miegą saugo.
SANDRA
Atsakyti tau neprivalau.
Jei beprasmis pokalbis, kiekvienas pasakys,
Kad skubiausiai reikia jį nutraukt.
TETA
Klysti! Šįkart privalėsi išklausyt!
Tavo žodžiai saldūs
Ir galėtų jie bet ką apgaut.
Bet atmink, kas aš esu
Su tavim lyg ištikimas šuo lig šiandien keliavau
Nuo tada, kai delnas tavo
Net už pagarbą suaugusiems mažesnis buvo.
Juk tava širdis manu krauju pulsuoja,
Tad nesistebėk – jos užmojus geriau jaučiu
Negu sau susvetimėjus, dukra, tu.
SANDRA
Apie kokį kraują tu kalbi nesuprantu.
Mūsų venomis skirtingos upės teka
Nebedrįsk vadintis man mamos vardu!
(Sandra apsiverkusi išbėga)
# # # # # # # # # # # #
(Likusi viena Sandra kalbasi su žvaigždėmis)
O kam juokiatės, aukso žvaigždės,
Iš bekraštės mano kančios?
Mano sapnas vaikiškas baigėsi...
Ak bauginančios tamsybės skliautų,
Pražudykit visus skriaudikus!
Mano naštą nuo sprando nuimkit...
Savo verdantį kraują jaučiu...
# # # # # # # # # # # #
(Pokalbis su Aiste mokykloje)
AISTĖ
Labą dieną palinkėt norėčiau,
Bet matau ji tau nėra laba.
Kas šį kartą veidą liūdesio spalvom išdažė?
Kas akis skaidriais lašais tau apipylė?
Aš skaitytoja, bet siela tavo – užversta knyga.
SANDRA
Užmaršty pamišusioj šioj žemėj gyvenu nesuprasta
Ir viena apsnūdusių žvaigždžių saugumą sergiu.
Nors nedidelis ir nežymus prasikaltimas mano,
Nenorom tampu globėjos pykčio verge,
Kai draugijoje puikaus bičiulio seno
Šnekučiuodamasi valandėlę kitą užtrunku.
Ak drauguže, nežinai, kaip man sunku
Už nekaltą pokalbį sau kraują ašaromis nuodyt.
AISTĖ
Nors kartu mes žengėme nuo pat vaikystės
Ir vargais dalinomės visad perpus,
Aš šį kartą tau paprieštaraut turėsiu.
Juk žinai, kas sakoma apie tavus draugus
Gal vėliau nuo jų labiau kentėsi,
Negu nuo dabar nekenčiamos tetos.
O nekenčiamoji gal tave tik saugo.
Perspėju – reiktų tau mažiau pasitikėt draugu.
SANDRA
Nelaikiau lig šiandien tavęs išdavike,
Bet matau – užuojautos tavy nelikę.
(Merginos išsiskiria)
# # # # # # # # # # # #
(Sandros monologas)
SANDRA
Kam gyvenimo vardu tu vadinies, Šėtone,
Kurs negailestingai laužai jaunas liepas?
Virš manęs dangus perkūnu trankosi ir niekas
Rankos netiesia sugniužusiai, užgesusiai.
Gal tik žybsi ašara žvaigždės pavidalu
Į Aną pasaulio pusę jau išėjusių...
Tad negali prieštarauti nieks – neprivalu
Be prasmės man laukti pritarimo tarpu tų,
Kas po kojomis šios žemės grumstą jaučia.
Juk už Žemės yr erdvė plačiausia,
Kur širdis manųjų užtarėjų vis dar plaka.
Ilgai laukt neteks – ateisiu aš pas jus...