Zuikis

Buvo vėlyvas rytas, tad įlipęs į antruką radau laisvos vietos atsisėsti ir galėjau netrukdomas laikraštį pavartyti. Rodėsi, kad anądien tik pavasaris buvo tikras: saulutė palyginti maloniai glostė, o autobuse neatsisegus palto ir nenusirišus šaliko ėmė reikštis, vadinkim, terminis disbalansas. Laikrodžiai, ir tie tiesos reiškėjai, melavo: kabantis prie komposterio mirksėjo 10: 27, o pritvirtintas prie lubų skelbė utopinę dienos pabaigą – 17: 07.
Vis dėlto daugiausia realityvios, slidžios ir tarsi dirbtinės realybės pajautos teikė niūrus mirties tvaikas iš laikraščio eilučių: "Per virtinę sprogimų, kurie ketvirtadienį rytinio piko metu nugriaudėjo perpildytuose traukiniuose Madride, žuvo apie 200 žmonių... "
Toks išties dirbtinas lyg atspindys veidrodyje rytas atrodė.
Teroristai, atakos, įspėjimai, rinkimai, Al Qaeda, kita stotelė – Saltoniškės – mano mintyse sukosi nemalonus tikrovės suvokimas, kad kaži kokie piktavaliai turi tiekos griaunamosios galios. Iš laikraščio nuotraukų smelkėsi vizija, kaip šieji nenaudėliai trypia net paties aukščiausiojo mundurą – nevyriausybiniai valdovai be legitimumo, ką čia bepridursi.
Taip man besamprotaujant ir vėliau nei įprasta darbų sūkurin įtraukusios dienos planus besvarstant, nuo sėdynių pakilo dvi kovingo žvilgsnio moteriškės, iš kišenių išsikrapštė darbo pažymėjimus su "boldintais" numeriais 017 ir 666 (ar 066 – negalėjau įžiūrėti); tuo pat metu greta jų kiek neramiai muistęsis pašoko tamsaus gymio juodų akių vyriškis – ir visi trys lyg nėsyk draugėn nesuėjusio ir nerepetavusio kamerinio trio solistai griaudžiančiai prabilo:
– Prašom, aš paruoškite teroristus ir bilietus, keleiviai turi bombą.
Jeigu teisingai nugirdau, taip jie anądien kalbėjo.
Kontrolierės, pajutusios potencialios aukos baimės kvapą, sužiuro į išsišokėlį, kuris drebėjo kaip epušės lapės ir rodėsi, kad kiekvienas jo juodų ūsų plaukelis piestu stotų, o kiek per didelis keleivio smėlio spalvos paltas kaklą ir krūtinę veržtų.
Prasidėjo įtemptas dialogas, kuris paprastai įvyksta autobuse zuikiui ir vilkui ėdrūnui tūžmingajam susitikus. Šį tą nugirdau iš to trijulės pašnekesio net ir seno "Ikaruso" varikliui be paliovos springstant.
– Prašom bilietą, – įsakė 017-oji.
– Atsipraša? Aš turiu bombą! – kažkokiu pornografišku dailiosios lietuvių kalbos akcentu užriko keleivis neramusis.
– Ne, netiks. Tada mokėkite baudą, – be užuolankų specialistės tonu tarė 066-oji.
– Ne baudą, o bombą!, – susierzino vyriškis ir nervingai bei netyčiom išplėšdamas vieną palto sagą atlapojo savo krūtinę. Tačiau kontrolierės buvo tiek arti prie jo prisitrynusios, kad nieko už ančio negalėjai įžiūrėti – ar šis ten savo vyriškumą, ar naują "Kenzo" kostiumą demonstruoja.
Taigi atsisegęs savo rūbą šis ponas, greičiausiai iš tikrųjų važiavęs be bilieto, kuo rimčiausiu veidu ir grėsmingu balsu, nuo smakro net keliems lašams prakaito nuvarvant, pareiškė esąs teroristas.
– Nesvarbu, ar traktoristas, ar studentas – privalote turėti bilietą, – jau tikru šturmbanfiurerišku klyksmu išrėžė 017-oji.
Tada nedrausmingasis keleivis pareiškė nieko neprivaląs, o ištikimosioms kone karinės struktūros įmonės "Susisiekimo paslaugos" pėstininkėms to ir tereikėjo. Jos kaipmat užsipuolė vyriškį, kad šis esąs bedarbis, veltėdis ir parmazonas, užimantis padoriai už bilietus susimokančiųjų vietą.
Staiga autobusui truktelėjus keleivis suklupo ir iš rankų išleido daiktą, panašų į detonatorių. Tada atsistojo ir rengėsi pereiti į puolimą, deja, buvo per vėlu: kontrolierės čiupo bejėgį keleivį už pažastų, ir Saltoniškių stotelėje prasivėrus durims visi trys išbildėjo laukan.
Nuriedant autobusui dar regėjau, kaip zuikis bandė spyriotis, bet meistriška 017-osios ranka jau braižė baudos kvitą nelyginant puolimo kryptį strateginiame kovos plane. O aš gi supratau, kad visos vyriausybių antiteroristinės programos, galingieji F-16 ir kitokie naikinimo aparatai būtų nieko verti be nuoširdaus žmonių atsidavimo kovoti.

                                          Cituojant nuoroda į "Zuikį" būtina.