Girgždėdamos vėrėsi
snaudžiančios durys,
liejosi purpurinė
vakaro simfonija
į sielas, prie
židinio parimusių,
ištirpus laikui
neskaičiuojamų
akimirkų.
Žarijos jaukiai šildė
tyloj sustingusius,
sužvarbusius nuo
jausmo gūsio,
tokius nutolusius
likimo tiesėj ir
tokius artimus
gyvenimo
labirintuose.
2004 m. balandis 2 d. 15: 12