49. Pasaka - Lovliai bando sužinoti

Kitą dieną, po kelionės į požemio karalystę, gerai pailsėję, lovliai ir Mantas susirinko į senelio būnamąjį kambarį.
— Iš visų protingiausias, — iškilmingai tarė Žalis, — yra mūsų senelis. Tegu jis pasako, ar mum reikia nuo raganos burtų galutinai išvaduoti tą surastąją požemio karalystę ir jos Karaliūną, ar geriau palikti juos ir tegu gyvena kaip išeina?..
Senelis pagalvojo, pagalvojo ir atsakė:
— Jeigu tebėra gyvas tikrasis karalystės valdovas ir jūs, nors ir daug pavojų patyrę, galit jį sugražinti į sostą, aš siūlau daryti žygių jam išlaisvinti... Juk svarbiausias dalykas pasaulyje, nors ir kažin kiek tas kainuotų, yra teisybės ir laisvės sugražinimas tiems, kurie ją yra praradę.
— Valio, valio, valio!.. — suvaliavo, pritardami senelio sprendimui, lovliai ir Mantas, o Juodis dar pridėjo:
— Ir mes taip galvojome, bet nutarėm pasiklausti ir paklausyti jūsų žodžių. Dabar, galvoju aš, tas dalykas jau yra aptartas iš visų pusių.
Tada lovliai ėmė kamantinėti buvusią požemio karalystės raganą — mažą trigalvį driežiuką — Fimfą, kurią neseniai parsigabeno iš požemio karalystės. Teisingiau driežiukas bebuvo dvigalvis, nes viena galva buvo sudegusi.
Kai tik parsigabeno, driežiuką perkėlė į stiklainį ir kai jis per keletą dienų atsivertė į mažytę raganėlę, nunešė ir padėjo į lentyną senelio rūsyje. Prieš tai su burtų lazdele užbūrė, kad ji apie save niekam nieko pasaulyje negalėtų pranešti. Dabar atėjo laikas išgauti iš jos paslaptį apie Kaulo bobą ir dėl to lovliai pradėjo ją kamantinėti.
Buvusi požemio valdovė apie save ir savo drauges mažai ką beprisiminė, nes sudegus vienai galvai trečdaliu sumažėjo jos protas ir išmanymas. Kai lovliai į stiklainį nuleido indelį su vandeniu, ragana negėrė, o tik sugriebė abiem rankom, vandenį ištaškė ir indą trenkė į stiklainio šoną.
— Tebeniršta. Ji negali priprasti prie to, kad yra nebe Požemio karalystės valdovė, o mūsų belaisvė... Matyt pyksta ant savęs ir už tai, kad taip be jokio pasipriešinimo pasidavė sugaunama ir kad dabar niekas nežino kur ji yra... Jai vis atrodo, kad ji dar tebėra karalienė ir tebegali valdyti... Jai yra sunku suprasti, kad nebėra ką valdyti, niekas jos nebeklauso... Ne veltui sakoma, valdymas ne tik raganas, bet ir žmones gadina... Dar keletą dienų teks palaukti. Lai apsipranta, lai pamato, kokia dabar ji menka ir bejėgė... — ieškodamas išeities ir įvertinęs padėtį kalbėjo Mėlynis.
Po trejeto dienų ragana aprimo, nebesispjaudė ugnimi, gulėjo paslika ant stiklainio dugno. Tik akys dar spinduliavo pykčio kibirkštimis. Bet kai lovliai pradėjo ją kalbinti, visai nurimo ir pamažu pradėjo atsakinėti į klausimus.
Jie parodė raganai jos požemio karalystės raktą ir pasakė, kad visiems laikams ji liks stiklainyje, į karalystę niekada nebegrįš... Paskui pažadėjo, jei pasakys kur yra visų raganų valdovė — Kaulo boba, ją perkelti į didesnį indą ir pastatyti ant palangės, kur pro langą ji galės matyti viską, kas darosi lauke.
— Jeigu nepasakysi, ko mes tavęs prašome, paliksime uždarytą tamsiame rūsyje ir tu niekada nebematysi nei dienos šviesos, nei bepasišildysi dienos saulėje. Gyvensi visą laiką tamsoje ir būsi visiems mirusi, dingusi be žinios...
Ragana prisiminė, kaip ji kankindavo ir mušdavo požemio karalystės žmones ir pabūgo, kad ir jos dalia nebūtų tokia pat. Kiek pasispyriojusi, ji lovliams papasakojo, kur gyvena jų valdovė, kur uždarytas tikrasis požemio karalystės karalius, kaip jis kankinamas ir saugomas ketvirtajame kambaryje...
Kitą dieną Lovliai atnešė didelį stiklinį indą, perkėlė į jį raganą, pastatė ant lango antrame aukšte ir ji galėjo šildytis saulėje, žiūrėti į mišką, skraidančius paukščius, didelį žalią kiemą, prūdą, mėlyną dangų. Ragana giliai širdyje turėjo paslėptą viltį, kad prie prūdo kokių nors reikalų genamos kada nors pasirodys jos ištikimos draugės ir ji kokiais nors ženklais ar žodžiais prisišauks jų greitos pagalbos... Jai niekas nepasakė ir nežinojo ji, kad būdama šiuose iš lauko nematomuose namuose, ji net raganoms yra nei matoma, nei girdima ir kad jos svajonės dėl to niekada neišsipildys.