Žaliosios kojinės

Laukiu ir adau kojines. Kaimynė man jas numezgė iš sodriai žalios spalvos siūlų. Kai jas užsimaunu, galiu tykinti po kambarius tarsi katinas… tyliai, negirdomis.
Tai labai paranku tokiai pelėdai kaip aš, miegančių vieversėlių apsupty. Suprantama, toks tykinimas labai kenkia švelnučiams siūlams. Tenka nuolat susikaupti ir nuolat atlikti didelės koncentracijos reikalaujantį adymo veiksmą. Štai ir dabar. Sėdžiu ir adau… Laukiu, kol atvyks taksi ir atveš tave.
Laukiu ramiai, o aštri adatėlė pati darbuojasi rankose. Nesinervinu. Net nežinau, ar turėčiau.
Sučirškia telefonas. Kaire ranka pakeliu ragelį prie ausies ir, prispaudusi petimi, klausausi tavęs… vis adau…. Pasiklydai, nes apsigalvojai ir ėjai pėsčias. Suėmė juokas. Na, nepadoru juoktis į ragelį, bet kas sakė, kad turėčiau būti kultūringa.
Atidedu į šalį savo katiniškų kojinių adymą ir, paskubomis įsispyrusi į sportbačius, bėgu pasitikti tavęs, nors net nežinau, kaip tu atrodai. Be to, jau temsta.
Sakai, kad gali įsisegti baltą kvepiantį gvazdiką į palto atlapą, kaip kokiame romantiškame filme. Na, bet koks ten gvazdikas prietemoj... Atpažinčiau nebent iš kvapo, pajuokauju.
Lėktuvas praūžia dangumi. Jis visada praskrenda tuo pačiu laiku. Pabandau save įsivaizduoti piloto vietoje...
Bėgu per balas… Ne todėl, kad reiktų labai skubėti, tiesiog šiaip… Vakar nusipirkau juodas kojines iki kelių- todėl dabar jaučiuosi kaip mergiūkštė. Mėgstu trumpus sijonus,  ilgas kojines… ir sportbačius.
Stovi ir lauki manęs… Nepažinčiau, bet kad tu vienintelis tokiu metu stovi su juodu paltu ir kvepiančiu gvazdiku rankose. Na, visgi neištvėrei… Vėl suima juokas. O tu, matyt, pagalvoji, kad juokiuosi iš tavęs, ir pasipūti. Na, ko čia… dėl tokio nieko…
Geriame baltąjį vyną ir šnekučiuojamės apie elektroniką, juodąsias skyles, mistišką ryšį, šikšnosparnius, kaip iš juodos spalvos padaryti baltą...
Palydžiu tave.
Kai lieku viena, o dangų ir net patį mėnulį užlieja tamsa, pagalvoju, kad svarbiausia išlaikyti ryšį su savo gimine. Ir nieko nebijoti.

Mano giminė šiaurietiškos prigimties… Palengva grįžtu namo. Užsimaunu savo žaliąsias tvirtas, neseniai suadytas, kojines ir nutykinu į virtuvę… Puodelis karštos arbatos ir anyžiniai saldainiai nuvaiko vyno kerus.
Tuščią butelį galima panaudoti įvairiai. Kol kas aš į jį įmerkiu tavo  kvepiantį gvazdiką. Tada atsiverčiu savo kompiuterinį  dienoraštį ir parašau…
„Vieną kartą sutikau tikrą snobą ir supratau, kad nekenčiu jo. Jis mane erzina. Tądien buvau blogos nuotaikos  ir piktokos sielos… Klausiausi jo be šypsenos ir be to linksmo lengvumo, kuris paprastai man būdingas…”.
Dar akimirką pamąsčiau, ar nevertėtų neiginius paversti teiginiais… Bet nepasidaviau šiai pagundai… Žodžiai kaip magija, o aš, matyt, paprasčiausiai noriu vėl tave pamiršti.